Vabalo Elniaragio metraščiai

Mindaugas – Lietuvos karalius

Pirmasis valstybės valdovas
 
Tikriausiai kai kurie jūsų žino, kad liepos 6-oji vadinama Valstybės diena. Tą dieną buvo karūnuotas pirmasis Lietuvos karalius Mindaugas. Apie Mindaugą, aišku, esate girdėję visi. O vilniečiai gal netgi yra čiužinėję nuo Mindaugo paminklo. Kuo gi šis valdovas toks ypatingas, kad jam paminklai statomi? Mindaugas – pirmasis Lietuvos valdovas. Iki jo Lietuvos valstybės paprasčiausiai nebuvo. Toje vietoje, kur dabar yra Lietuva, buvo kelios kunigaikštystės, kurias valdė atskiri kunigaikščiai, ir kiekvienas jų savo žemėse tvarkėsi kaip norėjo. Galima sakyti, kad vietoj vienos Lietuvos buvo kelios valstybėlės. Tik kai kurios didesnės, o jų valdovai – galingesni už kitus. Vienas tokių buvo Mindaugas. Tuomet dar kunigaikštis, ne karalius.
 
Kunigaikščių kraštas
 
Jums, ko gero, gali kilti klausimas, kuo tie kunigaikščiai ir karaliai vieni nuo kitų skiriasi. Tuo metu, – kalbame apie laiką, kuris vadinamas viduramžiais, – karaliaus titulas buvo kur kas svarbesnis ir garbingesnis. Kunigaikščiai, paprastai nedidelių žemių valdytojai, turėdavę paklusti visos valstybės valdovui – karaliui. Taip buvo kitose Europos šalyse. Lietuviai savo vyriausiąjį valdovą, kurio galybė prilygo karaliui, vadino Didžiuoju kunigaikščiu – tai reiškė, kad jis yra už visus kitus kunigaikščius didesnis ir svarbesnis. Mindaugui teko garbė tapti pirmu Lietuvos Didžiuoju kunigaikščiu, kuris vėliau buvo vainikuotas ir karaliumi.
 
Apie Mindaugo vaikystę ir jaunystę mažai kas žinoma. Pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose (taip vadinami įvairūs dokumentai: laiškai, sutartys, metraščiai, iš kurių istorikai sužino, kas vyko senovėje) Mindaugas paminėtas 1219 m. Tais metais lietuvių kunigaikščiai sudarė sutartį su rusų žeme Voluine. Ją pasirašė net 21 vienas lietuvių kunigaikštis (štai kiek valdovų buvo to meto Lietuvoje!). Tarp visų jų minimi tik penki „vyresnieji“: Živinbudas, Daujotas, Vilikaila, Mindaugo brolis Dausprungas ir pats Mindaugas.
 
Priešų apsupty
 
Mindaugo laikais dauguma Europos šalių jau buvo krikščioniškos. Tik prūsų, lietuvių, latvių ir estų žemės tebebuvo pagoniškos. Ta dingstimi prieš mūsų protėvius pradėta skelbti kryžiaus žygius. Lietuvos kaimynystėje atsirado grėsmingų kaimynų: pietuose – Kryžiuočių ordinas, nukariavęs prūsų žemes; šiaurėje, latvių žemėse, įsikūrė Kalavijuočių ordinas; rytuose – rusų žemės, kurias lietuviai nuo seno troško nukariauti. Teko lietuviams vienytis prieš bendrus priešus. Geriausiai iš visų kunigaikščių šį darbą atliko Mindaugas.
 
1245–1246 metų vokiečių metraštyje Mindaugas vadinamas „aukščiausiuoju karaliumi“. Vadinasi, tuo metu Lietuva jau buvo suvienyta. Gaila, bet Mindaugas neturėjo šalia savęs metraštininko, kuris aprašinėtų jo darbus, tad apie to meto įvykius sužinome tik iš rusų ir vokiečių kronikų.
 
Rusų metraščiuose rašoma, kad Mindaugas žudydavo savo varžovus – kitus kunigaikščius, išvarydavo iš jų valdų arba stengdavosi su jais susigiminiuoti – ištekindavo už jų savo seseris. Taip Mindaugo valdos vis plėtėsi. Žinoma, ne visi kunigaikščiai iškart jam paklusdavo, tad siekdamas valdžios Mindaugas kartais elgdavosi ne visai gražiai. Netgi su savo giminaičiais. Štai 1248–1249 m. pasiuntė Mindaugas savo brolio sūnus Tautvilą ir Edivydą kariauti į Rusią, o pats tuo metu užėmė jų žemes. Supykę Tautvilas ir Edivydas bei jų globėjas Žemaitijos kunigaikštis Vykintas pasiprašė vienos iš rusų žemių, Haličo valdovo pagalbos. Juos remti pasižadėjo baltų gentis jotvingiai, dalis žemaičių, Livonijos valstybė. Tautvilas Rygoje apsikrikštijo ir daug kas manė, kad jis turi visišką teisę užimti Mindaugo vietą ir tapti Lietuvos valdovu. 
 
Karaliaus karūna – tik krikščionims
 
Mindaugas suprato, kad turi daug galingų priešų, tad ieškojo paramos. Kadangi Tautvilą rėmė Rygos vyskupas, Mindaugas kreipėsi pagalbos į Rygos vyskupo priešus – Kalavijuočių ordiną. Ordino magistras Andrius von Štirlandas pasiūlė Mindaugui pasikrikštyti ir tapti karaliumi. Krikštas buvo reikalingas tam, kad Mindaugą, kaip valdovą, pripažintų kitos Europos šalys, mat pagonio jos negalėtų pripažinti teisėtu karaliumi.
 
Mindaugas sutiko. 1251 m. jis kartu su žmona Morta ir vaikais pasikrikštijo ir 1253 m. buvo karūnuotas karaliumi. Už pagalbą išrūpinant karūną Mindaugas ordinui turėjo atsilyginti ir dovanojo jam vakarines savo valstybės žemes.
 
Taikūs Mindaugo ir Kalavijuočių ordino santykiai truko neilgai. 1260 m. Durbės mūšyje žemaičiai sutriuškino didžiulę jungtinę Kryžiuočių ir Kalavijuočių ordinų, danų ir švedų pulkų kariuomenę. Atsirado puiki proga bendromis žemaičių ir Mindaugo kariuomenės jėgomis išstumti Kalavijuočių ordiną iš užgrobtų žemių. Mindaugas ryžosi pradėti karą. Tuojau pat buvo apkaltintas, kad atsimetė nuo krikščionybės ir vėl ėmė garbinti senuosius dievus.
 
Taigi pirmasis Lietuvos krikšto bandymas buvo nesėkmingas. Apsikrikštijo tik valdovas su šeima, tačiau niekas nesirūpino visos šalies krikštu. Lietuva dar daugiau kaip šimtą metų išliko pagoniška.
 
Kovos dėl sosto
 
Tapęs karaliumi, Mindaugas kariavo su kalavijuočiais ir kryžiuočiais, siekė prijungti prie Lietuvos rusų žemes, rėmė prūsus, sukilusius prieš Kryžiuočių ordiną. Deja, žūti kovos lauke ar mirti nuo senatvės jam buvo nelemta. Netrukus Mindaugas ėmė kivirčytis su savo patarėju Treniota. Negana to, kai mirė žmona Morta, Mindaugas sugalvojo pasilikti sau už žmoną Nalšios kunigaikščio Daumanto žmoną, Mortos seserį. Įpykęs Daumantas susimokė su Treniota ir nužudė Mindaugą, o Lietuvos valdovo sostą užėmė Treniota.
 
Kaip matote, Mindaugui daug ką galima prikišti – ir klastą, ir apgaulę, ir nekilnų elgesį. Tačiau Lietuvai jis daug nusipelnė: suvienijo valstybę, atkreipė į Lietuvą krikščioniškosios Europos dėmesį ir parodė, kad Lietuva turi tokią pačią teisę gyvuoti kaip valstybė, nes ir jos valdovas yra krikščionis, kuriam pats popiežius suteikė teisę tapti karaliumi. Tuo ir baigsiu šį pasakojimą. Mielai lauksiu jūsų klausimų – juk Lietuvos istorija tokia turtinga ir didžiulė!

Prenumeruok
Užsiprenumeruok – ir „Bitutė“ atskris tiesiai į tavo namus!
Prenumeratą  įsigyti galite išties paprastai – internetu arba nuėję į bet kurį Lietuvos pašto skyrių. O subūrusiems prenumeratorių komandą, dar pritaikysime ir nuolaidą!

Plačiau
Kontaktai

VšĮ Bitutės žurnalas"
Adresas: Pilies g. 8
LT-01123 Vilnius

Redakcija
Viršupio g. 5
LT-01215 Vilnius
Mob. tel. 8 615 37708
El. p. redakcija@bitute.lt

Naujienos
informacija ruošiama
Mūsų draugai
Naudinga

Kaip prenumeruoti?