Vabalo Elniaragio metraščiai

Ginklai: kuo kovojo senovės lietuviai?

Daugeliui vaikų (o ypač berniukams) tikriausiai smalsu sužinoti apie senovinius ginklus, kuriais lietuviai kadaise įveikė ne vieną priešų kariauną. Gal nustebsite sužinoję, kad tais laikais (prieš aštuonis šimtus ar tūkstantį metų) populiariausias ginklas buvo visai ne kalavijas, kad kautynėms naudoti specialūs kirviai ir didžiuliai peiliai, kad mūsų protėviai ne itin mėgo šaudyti iš lankų, o kovos iečių buvo bent kelios rūšys.
 
POPULIARIAUSIAS  GINKLAS  BUVO  IETYS
 
Ietis – vienas seniausių ginklų, kuriuos žmonės naudoti pradėjo dar akmens amžiuje. Iš pradžių ietis tebuvo smailus medinis kotas, bet vėliau jo duriamąją galią imta stiprinti akmeniniais, kauliniais, vėliau žalvariniais ir geležiniais antgaliais.
Kaip rašoma vokiečių kronikose, lietuviai net karą skelbdavo ieties metimu: „Betgi lietuviai, nepaisydami sudarytos su vokiečiais taikos, atėjo prie Dauguvos ir, pašaukę keletą iš Kukenoyso, įmetė į Dauguvą ietį, atsisakydami taikos ir draugystės su vokiečiais.“
Kovos lauke paprastai naudotos dviejų rūšių ietys – svaidomosios ir artimai kovai skirtos duriamosios ietys. Vieną duriamąją ir kelias svaidomąsias ietis paprastai turėdavo net ir eiliniai kariai.
Lengvas svaidomąsias ietis kariai mėtydavo į priešą mūšio pradžioje. Šios ietys turėdavo specialias užbarzdas – kad galėtų įstrigti priešo skyde. Dėl to tokias ietis buvo daug sunkiau ištraukti ir priešininkui tekdavo kovoti be skydo, o artimoje kovoje tai reiškė greitą žūtį. Vakarų Europoje svaidomosios ietys išnyko apie XII a. (vėliau naudotos tik medžioklėje), bet Lietuvoje jos naudotos dar labai ilgai, ypač kovose su kryžiuočiais. Henriko Latvio kronikoje rašoma, kad lietuviai „...bėgo dideliu būriu priešais krikščionis ir mėtė į juos ietis lyg staigų lietų.“ Mūsų protėviai buvo labai įgudę naudoti svaidomąsias ietis – senovinės kronikos mini ne vieną žymų kryžiuočių ar maskvėnų karvedį, žuvusį nuo šio ginklo susirėmimuose su lietuviais.
Artimai kovai naudotos duriamosios ietys: šios buvo apie 2 metrų ilgio ir turėjo siaurus ilgus ietigalius, siekusiusius net iki 40 cm ilgio. Kuo ietigalis siauresnis – tuo lengviau pramušti priešininko šarvus, o juk kryžiuočių riteriai buvo kur kas geriau šarvuoti nei lietuviai. Šitokiems ietigaliams naudota tik labai geros kokybės geležis, o kartais – net garsusis Damasko plienas.
 
KOVOS  KIRVIAI  IR DIDŽIULIAI  KOVOS  PEILIAI
 
Be iečių, kariai turėdavo ir specialių, tik kovai skirtų kirvių. Šių ginklų kotai siekdavo 60–100 cm ilgį (ilgas kotas padidindavo smūgio jėgą). Kovos kirvių ašmenys dažniausiai būdavo platūs, panašūs į vėduoklę (16–20 cm ilgio), tačiau gana lengvi bei išpuošti ornamentais. Tai buvo brangus ginklas.
Neretai ties ašmenimis būdavo išgręžiama skylutė. Archeologai iki šiol ginčijasi, kam ji buvo reikalinga. Vieni mano, kad ją naudojo kirviui pakabinti ant vinies arba prie balno, kiti teigia, kad skylutė naudota medžiaginiam apvalkalui prie kirvio ašmenų pritvirtinti – nes kovos kirvio ašmenys buvo labai ploni ir aštrūs.
Beje, per mūšį kovos kirviais paprastai stengtasi smūgiuoti į galvą, stipriausi smūgiai būdavo suduodami ne kirvio ašmenimis, o pentimi, kuri dažnai būdavo pastorinta ir primindavo plaktuką. Tokia pentimi būdavo nesunku pramušti priešininko šalmą. Ašmenimis, matyt, dažniausiai stengtasi smogti į priešininko skydą ir jį suskaldyti.
Dažnas to meto karys dar turėdavo ir kovos peilį. Tiesa, peiliu jį sunku pavadinti, nebent labai didžiuliu peiliu (arba mažu kalaviju) – juk su kotu jo ilgis siekdavo apie 50 cm. Tokie peiliai eiliniams kariams atstodavo kalaviją, jie buvo labiau pritaikyti smogti nei durti (tuo skyrėsi nuo durklų). Kovos peilių rankenos būdavo medinės arba kaulinės, juos nešiodavo odinėmis virvelėmis prikabintus prie diržo, medinėse arba odinėse makštyse. Kovos peilius dažniausiai naudojo žiemgalių, žemaičių, kuršių gentys.
Taip pat kovose naudoti ir vėzdai, metalinės buožės ir spragilai. Juos gamindavo iš medinio koto, prie kurio odiniu diržu ar metalinėmis grandelėmis pritvirtindavo metalinį spragilą ar medinę kuoką su įkaltomis geležinėmis vinimis.
 
KALAVIJUS  TURĖDAVO TIK  TURTINGI  KARIAI
 
Senovės lietuviai kalavijus naudojo kur kas rečiau, nei manoma. Geležinį kalaviją turėdavo tik turtingesni kariai, vadų ir kunigaikščių palyda. Dauguma kalavijų geležčių būdavo įvežama – iš vokiečių Pareinės sričių, taip pat iš Skandinavijos ir Rusijos. Prie tokių geležčių vietiniai kalviai tik pritvirtindavo rankenas, kurias neretai išpuošdavo sidabru. Medines ar odines kalavijų makštis kaustydavo geležimi ar žalvariu, o patį kalaviją nešiodavo kairėje pusėje, pritvirtintą prie diržo.
Itin gražiai atrodo vadinamieji anteniniai kalavijai – kurių rankenos viršutinio skersinio galai užriesti viršun ir užlenkti į vidų. Pačios rankenos būdavo medinės, dažnai apsuktos metaline vielute. Tokius kalavijus dažniausiai naudodavo kuršiai.
 
PAVOJINGIAUSIAS  PRIEŠŲ GINKLAS – ARBALETAS
 
Nors daugelis istorikų mano, kad lankus ir strėles lietuvių kariai naudojo retai, sunku įsivaizduoti, jog lietuviai kovose nebūtų jų naudoję. Tai liudija ir gausybė strėlių antgalių, aptinkamų piliakalnių papėdėse.
Strėlių ilgis tuomet vidutiniškai siekė 70–110 cm, geležinis antgalis būdavo užmaunamas ant medinio kotelio arba įtveriamas į jį (tuo atveju antgalį dar ir stipriai aprišdavo virvute). Strėlės koto gale priklijuodavo (klijais, gaunamais iš žuvų pūslių) ir siūlais pririšdavo erelio, žąsies ar gulbės plunksnų, kurios stabilizuodavo strėlės skrydį.
Lanko templę darydavo iš susuktų gyvulių gyslų, bet naudoti ir siauri, vyti odiniai dirželiai, arklių plaukai, augalų plaušai. Patį lanką dažniausiai darydavo iš lankstaus ir tvirto medžio – uosio, guobos, bukmedžio ar kukmedžio. Pasitaikydavo, tiesa, retai, ir lankų iš rago. Beje, lanką paprastai laikydavo neįtemptą, nes kuo ilgiau templė įtempta, tuo labiau prarasdavo savo tamprumą, taigi, lanką įtempdavo tik prieš mūšį.
Kai kurių tyrinėtojų nuomone, paprastais lankais kariai taikliai šaudydavo vos 30–40 metrų, tačiau mūšio metu, kai iš abiejų pusių susidurdavo daug karių, ypatingo taiklumo ne visada ir reikėjo.
Apie XIII a. lietuviai susidūrė su vienu pavojingiausių to meto ginklų – arbaletu, kurį naudojo kryžiuočių šauliai. Palyginti su lanku, arbaletas turėjo daug pranašumų: buvo taiklesnis ir iki 100 metrų atstumu pramušdavo kone bet kokius šarvus. Arbaletus dažniausiai naudodavo pilių gynyboje – tai buvo viena iš priežasčių, kodėl lietuviams dažnai nesisekdavo pulti kryžiuočių tvirtovių. Šį ginklą, kaip labai žiaurų, 1139-ųjų metų Laterano bažnytinis susirinkimas net uždraudė naudoti karuose tarp krikščionių.
Norėdami atsilaikyti prieš kryžiuočius, lietuviai turėjo perimti bei išmokti naudoti ir šį grėsmingą ginklą. Žinoma, kad vokiečiai labai slėpė arbaleto konstrukciją, o žiemgaliai, paėmę kalavijuočių Tervetės pilį, privertė vokiečių belaisvį išmokyti juos šaudyti arbaletu. Kronikose išlikę žinių ir apie mėginusius arbaletą perprasti prūsus, tad neabejotina, kad ir lietuviai turėjo naudoti šį ginklą.

Prenumeruok
Užsiprenumeruok – ir „Bitutė“ atskris tiesiai į tavo namus!
Prenumeratą  įsigyti galite išties paprastai – internetu arba nuėję į bet kurį Lietuvos pašto skyrių. O subūrusiems prenumeratorių komandą, dar pritaikysime ir nuolaidą!

Plačiau
Kontaktai

VšĮ Bitutės žurnalas"
Adresas: Pilies g. 8
LT-01123 Vilnius

Redakcija
Viršupio g. 5
LT-01215 Vilnius
Mob. tel. 8 615 37708
El. p. redakcija@bitute.lt

Naujienos
informacija ruošiama
Mūsų draugai
Naudinga

Kaip prenumeruoti?