Vabalo Elniaragio metraščiai

Ilgas gimtosios kalbos kelias

Vasario 21-ąją visas pasaulis švenčia Tarptautinę gimtosios kalbos dieną. Tai kalba, kurią girdime nuo pat lopšio, kuria ištariame pirmąjį žodį, kuria į mus prabyla mama ir tėtis. O kalbos, kaip ir žmonės, taip pat turi savo tėčius ir mamas, pramotes ir pratėvius, brolius, seseris ir pusseseres. Tik gimtadienio kalba neturi, nes gimsta ilgai, ne per vieną dieną.
 
Pirmieji raštai – lotyniškai
 
Tikriausiai visi žinote, kad lietuvių kalba priklauso indoeuropiečių kalbų grupei. Artimiausia mūsų kalbos sesutė yra latvių kalba, o pusseserių ir pusbrolių ji turi daug – tai ir lenkų, ir rusų, ir vokiečių, ir anglų, ir prancūzų, ir beveik visos kitos Europos kalbos! Ir ne tik Europos – giminiuojamės ir su persų, ir su įvairiomis indų kalbomis. Nors su jais ir nesusišnekėtume, bet visų mūsų kalbos seniai seniai kilo iš vienos pramotės – indoeuropiečių prokalbės. Toji Pramotė Indoeuropietė susilaukė daug dukterų – Anatolijos, Indoiranėnų, Graikų, Italikų, Keltų ir dar pulkelio kalbų, ir neprasčiausia šiame pulkelyje buvo jų seselė Baltų prokalbė. Iš Baltų prokalbės savo ruožtu gimė latvių, lietuvių, prūsų, skalvių, sėlių, žemaičių kalbos.
 
Lietuvos vardas metraščiuose pirmą kartą paminėtas 1009 metais, taigi – prieš tūkstantmetį. Valstybė susikūrė apie 1236 metus ar šiek tiek anksčiau. O pirmasis mums žinomas lietuviškai užrašytas raštas – tik 1503 metais. Argi lietuviai ištisus penkis šimtus metų nieko nerašė? Ir taip, ir ne. Dauguma paprastų to meto žmonių iš tikrųjų buvo neraštingi. Kasdieniame gyvenime tai nebuvo svarbu. Darbų mokėsi ne iš vadovėlių, o vienas iš kito, laiškų į svetimas šalis paprastas artojėlis nerašė, sakmes, pasakas pasakojo ir dainas dainavo. Rašto mokėjo tik raštininkai, kunigai, gal vienas kitas mokslų krimtęs didikas ar turtingesnis pirklys. Dažnai tie mokyti rašeivos buvo svetimšaliai, o ir šiaip viduramžiais buvo įprasta raštuose ir moksle vartoti savotišką tarptautinę kalbą – lotynų. Tad ir pirmųjų mūsų valdovų rašyti laiškai, dovanojimo aktai bei kiti dokumentai buvo lotyniški. Vėliau Lietuvos valstybė vis labiau plėtėsi į Rytus, prisijungdavo rusų žemes, ir pagrindine rašto kalba tapo ten įprasta slavų kalba. Susijungus su Lenkija į vieną valstybę, raštinėse pradėta rašyti lenkiškai. Lietuvaičiai didikai, turėdami daug bendrų reikalų su lenkų bajorais, vis dažniau ir kalbėti ėmė lenkiškai. Pamažu imta manyti, kad lietuviškai tešneka tik prasčiokai. 1795 metais prijungus Lietuvą prie Rusijos imperijos, rusų valdžia susirūpino tuo, kaip Lietuvoje mažinti lenkiškumo ir lietuviškumo, o didinti rusiškumo. 1863 metais, po nesėkmingo lietuvių ir lenkų sukilimo prieš rusų valdžią, griebtasi ir itin žiaurių priemonių – visai uždraustos lietuviškos knygos ir laikraščiai mums įprastomis lotyniškomis raidėmis – rašyti lietuvių kalba buvo galima, tačiau tik rusiškomis raidėmis, kirilica. Mokyklose liepta šnekėti ir mokyti tik rusiškai.
 
Bet būtent šiais sunkiais laikais lietuvių kalba išsikovojo savo vietą kaip rašto, spaudos, išsilavinusių žmonių, o ne vien tiktai prasčiokų kalba. Užaugo mokytų, lietuviškai nuo mažens kalbėjusių valstiečių vaikų karta. Jie tapo gydytojais, mokytojais, kunigais, rašytojais ir lietuvių kalbos gaivintojais. Jie mylėjo ir vertino savo gimtąją kalbą, didžiavosi ja. Didžiuotis būta ko – į lietuvių kalbą dėmesį atkreipė ir užsienio mokslininkai. Žavėtasi jos senoviškumu, panašumu į senovinę Indijos sanskrito kalbą. Garsus prancūzų kalbininkas Antuanas Mejė pasakė, kad tas, kuris nori išgirsti, kaip kalbėjo mūsų protėviai, turi nuvažiuoti į Lietuvos kaimą ir paklausyti, kaip šneka lietuvis valstietis.
 
1922 metais, atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, lietuvių kalba pirmą kartą paskelbta valstybine kalba.
 
Rašėme be „č“ ir „ž“
 
Lietuviškas raštas amžiams bėgant keitėsi labiau nei kalba. Pabandykite perskaityti ir suprasti pirmąjį mums žinomą lietuvių kalba parašytą raštą: Teve mvſu kuriſ eſi Dangwaſu ſzvÿſkiſi vardaſ tava athaÿki tava karaliſtÿa buki thava vala kaÿp dvngvÿ theÿp ſzamÿaÿ. Tai visiems mums gerai žinoma malda, kuri buvo rasta užrašyta ranka galiniame vienos nelietuviškos 1503 metų knygos puslapyje.
 
Tikriausiai nelengva? Štai kaip skamba toji malda, perrašyta mums įprastu raštu: „Tēve mūsų, kuris esi danguosu. Švįskisi vardas Tavā. Ataiki Tavā karalystē. Būki Tavā valia kaip dunguj, teip žamēj. Duonų mūsų visų dzienų duoki mumus nū ir atlaiski mumus mūsų kaltes, kaip ir mes atleidzame mūsų kalciemus. Neveski mūsų žalānu, ale mus gelbēki nuogi visā piktā. Amen.“  Skamba gal ir ne visai įprastai, bet suprantamai.
 
Maldai ir tikėjimui buvo skirta ir pirmoji lietuviška knyga – „Katekizmas“, kurį 1547 metais parašė protestantų kunigas Martynas Mažvydas. Jei šį Katekizmą skaitytume dabar, atrodytų irgi neįprastai. Visas knygos pavadinimas buvo toks: Catechismvsa prasty Szadei, Makslas skaitima raschta yr giesmes del kriksczianistes bei del berneliu iaunu nauiey sugulditas Karaliavczvi VIII. dena Meneses Sausia, Metu vßgimima Diewa.
 
Gal atkreipėte dėmesį, kad tuose senuosiuose raštuose nėra mums įprastų raidžių „ž“, „š“. Nerasime jų ir to paties Katekizmo priede – M. Mažvydo sudarytame lietuviškame raidyne. Nėra ten ir kitų raidžių su „paukščiukais“ ir nosinėmis – č, ą, ę, ė, į, ų, ū. Toks lietuviškas raidynas, kokį naudojame dabar – palyginti nesenas. Dabartinę lietuvių abėcėlę pirmasis pateikė lietuvių kalbininkas ir bendrinės kalbos kūrėjas Jonas Jablonskis „Lietuviškos kalbos gramatikoje“ 1901 m.
 
Kaip neliko „kraliko“
 
Atrodo, kalba yra susikūrusi savaime, kam ją dar kurti? Mat kalba turi ne tik pramotes, bet ir dukreles – tarmes. Žemaičiai, aukštaičiai, dzūkai, suvalkiečiai kalba ta pačia kalba, tačiau šiek tiek skirtingai. Žemaitis sakys „tiltas“, o dzūkas – „ciltas“, aukštaitis „duona“, o žemaitis – „dūna“. Ir jei nutiktų taip, kad žemaičiai su aukštaičiais išsiskirtų ir daugiau nebebendrautų, laikui bėgant atsirastų dvi kalbos. Tarmių yra ir kitose kalbose. O kad visi tie žemaičiai, aukštaičiai ir dzūkai galėtų susišnekėti, galų gale kad valstybė turėtų vieną valstybinę kalbą, reikalinga bendrinė kalba.
 
Bendrinė kalba visuomet būna šiek tiek dirbtinė. Lietuvių bendrinė kalba kurta remiantis suvalkiečių tarme. Teko suvienodinti žodžių rašybą, abėcėlę. Išguiti iki šiol vartoti, bet nelietuviški – iš rusų ir lenkų kalbų perimti žodžiai, pavyzdžiui: „kralikas“, „ploščius“, „ciongas“, „šinka“ ar „babkavi lapai“. Tiesa, senesni žmonės šių žodžių dar nepamiršo ir mūsų laikais pavartoja. Gal ir jums teko juos girdėti, žinote, ką reiškia? Jei ne, pasiklauskite senelių.
 
Kai kurių žodžių lietuvių kalboje tuomet ir nebūta, kalbininkams teko sugalvoti naujų. Jie vadinami naujadarais. Tokie naujadarai yra mums dabar įprasti žodžiai „degtukai“ (iki tol vadinti „sierčikais“), „rašytojas“, „mokykla“, mokslininkas“, „skaičius“, „šauktukas“. Ne visi naujadarai ir prigijo, ypač tie, kuriais norėta keisti tarptautinius žodžius. „Fontanas“ taip ir liko „fontanu“, o ne „trykšliu“, „mikroskopas“ netapo „didininku“, o „elektra“ – „gintra“.
 
2008 metais Lietuvos žmonės rinko gražiausią lietuvišką žodį. Juo tapo „ačiū“. Tad ir aš, vabalas Elniaragis, pasakysiu „ačiū“ ir mūsų protėviams už gražią gimtąją kalbą, ir jums, vaikai, kad vis dar skaitote, o aš turiu kam rašyti.

Prenumeruok
Užsiprenumeruok – ir „Bitutė“ atskris tiesiai į tavo namus!
Prenumeratą  įsigyti galite išties paprastai – internetu arba nuėję į bet kurį Lietuvos pašto skyrių. O subūrusiems prenumeratorių komandą, dar pritaikysime ir nuolaidą!

Plačiau
Kontaktai

VšĮ Bitutės žurnalas"
Adresas: Pilies g. 8
LT-01123 Vilnius

Redakcija
Viršupio g. 5
LT-01215 Vilnius
Mob. tel. 8 615 37708
El. p. redakcija@bitute.lt

Naujienos
informacija ruošiama
Mūsų draugai
Naudinga

Kaip prenumeruoti?