Naujienos

Masajų vaikystė

„Mes galime miegoti bet kur, nebijome nieko, net šalimais besisukiojančių liūtų ar hienų. Dėl to galiu sakyti, kad mes – masajai – esame labai drąsūs ir stiprūs“, – šypsodamasis pasakoja Evansas Lepet, vienas iš masajų genties atstovų. Jam 26-eri, jis neseniai baigė universitetą ir šiuo metu ieško darbo, kad galėtų padėti savo šeimai – mamai bei broliams, kurie neturėjo galimybės mokytis.

Masajai – tai etninė žmonių grupė, gyvenanti Pietų Kenijoje ir Šiaurės Tanzanijoje, Afrikos žemyne. Jie yra viena iš mažiausių genčių Kenijoje, tačiau dėl savo kultūros, papročių, išvaizdos ir gyvenimo greta laukinių gyvūnų prie pat Masai Maros nacionalinio parko tapo gana žinomi visame pasaulyje.
Masajų žmonės gyvena bendruomenėmis mažuose kaimeliuose, vadinamuose manjatomis. Ten – dažniausiai ratu sustatyti maži moliniai namukai, o viduryje aptvarai gyvuliams, kurie čia pargenami nakčiai. Moliniuose nameliuose nėra langų, tik mažos angos ar skylės orui bei šviesai patekti į vidų ir dūmams išeiti.

Kai pro mažas namelio angas į vidų pradeda skverbtis pirmieji saulės spinduliai, apie 5 val. ryto, visi sparčiai pakyla ir renkasi pusryčiauti. Vyriausi kaimo vyrai paskirsto dienos darbus, kurių netrukus kaimo gyventojai ir imasi.

Pagal tradicijas, moterys čia stato namus ir rūpinasi jais, gamina maistą, prižiūri vaikus bei eina parnešti vandens. Joms padeda mergaitės. O vyrų ir berniukų rūpestis – gyvuliai ir maisto paieškos.
Papusryčiavusios, saulei kylant vis aukščiau, kaimelio moterys ir mergaitės susirenka į būrį, asiliukus apkrauna tuščiais geltonais konteineriais vandeniui ir iškeliauja link upės. Pakeliui dainuoja, klausosi muzikos iš vieno seno mobiliojo telefono ir linksmai šnekučiuojasi.

„Mergaitėms tai sunkus darbas, juk nelengva panešti 10 litrų vandens. Iš kai kurių kaimų iki vandens reikia nueiti net 10 kilometrų. Seniau visą vandenį reikėdavo parnešti pačioms, tačiau dabar joms padeda asiliukai“, – pasakoja Evansas. Vanduo upėse bei šuliniuose ne pats švariausias, drumzlinas, tačiau žmonės neturi pasirinkimo – geria, kas yra. Pripildžiusios konteinerius vandenius moterys ir mergaitės sukrauna juos ant asiliukų nugarų, o likusius pačios neša skaromis prisitvirtinusios prie galvų.

Kol mergaitės rūpinasi vandeniu, berniukai gano gyvulius – vaikšto po apylinkes kartu su ožkomis bei karvėmis. „Kai buvau mažas, man labai patiko rūpintis gyvuliais ir juos ganyti. Mėgaudavausi gamta, – pasakoja Evansas, užaugęs Olooltoto manjatoje, toli nuo miestų ir civilizacijos. – Mano vaikystėje čia gyveno daug dramblių. Dabar likę tik zebrai, buivolai, gazelės. Gamta stipriai sunaikinta.“
Masajai maitinasi tuo, ką patys užsiaugina – valgo mėsą, gamina sviestą, naudoja gyvulių taukus, geria pieną, o kartais net ir gyvulių kraują, kuris, jų nuomone, sustiprina žmogaus organizmą. Taip pat kai kur auginamos daržovės, renkami laukiniai augalai. Masajai garsėja kaip nuožmūs kariai. Kad taptų vyrais, seniau paaugliai berniukai turėdavo grupėmis keletą metų išgyventi laukinėje gamtoje ir... sumedžioti liūtą!

„Masajų kultūroje apie tai, ar žmogus turtingas, galima spręsti iš to, kiek gyvulių ir vaikų jis turi. Kai tik uždirbu pinigų, nuperku mamai ožką, ji tuo labai džiaugiasi“, – pasakoja Evansas.
Masajų vyrai gali turėti kelias žmonas. Tačiau už kiekvieną žmoną turi sumokėti gyvuliais. Jei gyvulių neturi, negali tuoktis. O jei jų turi daug, gali vesti dvi ar net tris moteris. Josephas Kudate iš Oseigel kaimo turi 28 seseris ir brolius, nes jo tėtis Wuantai Kudate yra vedęs tris žmonas. Jospehas yra vyriausiasis sūnus, todėl buvo išleistas į mokslus, baigė universitetą, dabar dirba ir padeda savo didžiulei šeimai.

„Masajų bendruomenė po ilgo laiko pagaliau suprato, kad mokslas ir išsilavinimas yra labai svarbus dalykas. Nelengva patekti į universitetą, didžiausia problema – pinigų trūkumas“, – pasakoja Josephas. Tačiau vis daugiau masajų vaikų mokosi ir baigia bent jau mokyklą.
Kas rytą, pasipuošę baltomis uniformomis, vaikai keliauja keletą kilometrų pėsčiomis iki artimiausios mokyklos. O prieš ir po pamokų bei laisvadieniais toliau padeda suaugusiesiems – gano gyvulius, neša vandenį, prižiūri sesutes ir broliukus.
 

 
Rašė ir fotografavo Berta Tilmantaitė

Prenumeruok
Užsiprenumeruok – ir „Bitutė“ atskris tiesiai į tavo namus!
Prenumeratą  įsigyti galite išties paprastai – internetu arba nuėję į bet kurį Lietuvos pašto skyrių. O subūrusiems prenumeratorių komandą, dar pritaikysime ir nuolaidą!

Plačiau
Kontaktai

VšĮ Bitutės žurnalas"
Adresas: Pilies g. 8
LT-01123 Vilnius

Redakcija
Viršupio g. 5
LT-01215 Vilnius
Mob. tel. 8 615 37708
El. p. redakcija@bitute.lt

Naujienos
informacija ruošiama
Mūsų draugai
Naudinga

Kaip prenumeruoti?