Per tamsą - šviesos sutikti

Iš pavasario raštų

Na štai – kovas atrakino pavasario vartus. Kovas – tik pradžia, iš karto po žiemos jis gali būti visoks. Tačiau net jeigu dar baltuoja sniegas ir ledas, jei naktimis vaikšto šaltukas, vis tiek jau pavasaris. Jį lemia Žemės padėtis ir Saulės aukštis – tik pažiūrėk, kur ji pakyla vidurdienį! Taigi, kuo ilgesnė diena, tuo smarkiau Saulė šildo orą ir jai tinkamu kampu pasisukusios Žemės vietą, kurioje esame mes. Žemė dar įšalusi, prireiks laiko, kol išeis pašalas, kol atsilaisvins medžių šaknys ir sukrus pumpurai.
Paprastai kovas išlydi žiemą. Šiemet didžiųjų palydų jai rengti neteko, nes viskas įvyko anksčiau, vasarį. Dabar iš žiemos liko tik prisiminimas: srūvantys upeliai, balutės laukuose ir pažliugę keliai.
Pavasaris padovanoja saulę, pumpurus, žiedus ir paukščius. Pirmomis dienomis jau žvalgomės vieversių, nes kovo 4-oji yra jo – Vieversio diena. Mūsų protėviai, matyt, žinojo kažką daugiau, nes sugrįžimo šventes minėjo ir pempei (kovo 19-ąją) ir gandrui (kovo 25-ąją). Susitikimas su šiais paukščiais galėjo įvykti anksčiau ar vėliau, tačiau paukščių laukdavo, apie juos kalbėdavo, vaikai daineles dainuodavo. O visokių palyginimų, spėjimų pagal anksti ar vėlai sugrįžusius paukščius buvo visa galybė! Nežinia, ar visa tai žinojo patys paukščiai. Gali būti, kad nežinojo...
Kovo pradžioje sugrįžusiems paukščiams ne visada linksma. Gervės dar braido šaltam sniege ar pelkės vandenyje. Vieversiai tupi ant grumstų tarp snieguotų laukų. O jeigu to ir nebūna, džiaugsmą bet kada gali nutraukti užgriuvusi žiema – sniegas, pūga, šaltis. Kuo vėliau užklumpa tokia žiema, tuo ji pavojingesnė, nes būna grįžę ir kiti namo skubantys sparnuočiai.
Kovo vidury pamatome, kokia jau ilga diena. Šiemet kovo 20 dieną 6 valandą 31 minutę ji susilygina su naktimi, paskui – pralenkia ją ir ilgėja toliau.
Po lygiadienio jau žvalgomės gandro. Mūsų raudonkojis raudonsnapis paukštis gali parskristi ir anksčiau, tačiau mes nelinkime jam skubėti – juk dar gali būti šalčio ir sniego. Kur jis kojas sušiltų, kur lesalo susirastų? Tas pat tinka ir kitiems paukščiams – mes norėtume juos apsaugoti. Tik jie mūsų rūpesčio nesupranta: dienos ilgos, reikia lėkti į tėvynę, giedoti, džiaugtis net ir pro sniegus.
 
Tačiau baigiasi kovas, žiema nutolsta. Smagiausias ir gražiausias balandžio reiškinys – žiedai, sprogstantys pumpurai ir giedantys paukščiai. O kur dar visur krutantys vabzdžiai, dygstantys ir augantys augalai?
Tik balandis skubina keisti gamtos spalvas. Visą kovą miškai stovėjo pilki, kaip palikti žiemos. Dabar juose atsiranda nedrąsi žalia ir kitos spalvos. Brinkstantys pumpurai kasdien vis kitokie, tik po kiek laiko, jiems plyšus, atsiveria žali susiraukšlėję lapeliai. Jie auga taip sparčiai, kad netrukus jų jau nepažįstame. Po šilumos staiga pastebime, kad giria tapo nepramatoma, nes sužaliavo ievos, lapus išskleidė laukiniai serbentai. Beržų šakos taip pat apsunko nuo sprogstančių pumpurų svorio. Geltonuoja blindės – jei pavasaris ramus, be stiprių liūčių ir šlapdribos, papurę blindžių žiedynai laikosi ilgai ir pamaitina, nektaru apdovanoja bites, kamanes ir daugelį kitų vabzdžių.
Iš žemės išėjus pašalui galima sulaukti staigaus žolinių augalų vešėjimo. Ženklą tam, sako, duoda griaustinis, supurtantis žemę ir visa, kas gyva. Pirmoji žolė blyški, dar labai liauna, bet rytais ant jos jau žvilga rasa. Po pievą bėgiojantys ir lizdui medžiagą renkantys varnėnai, čia pat sliekaujantys strazdai beregint permirksta, sušlampa. Paukščiams tenka tūptis ant šakų ir tvarkytis savo apdarus.
Lapės urve gimė lapiukai – jie dabar tamsiai rusvi, trumpom smailom uodegytėm. Pamatęs gal ir nesuprastum, kad iš jų išaugs gražios, pūkuotauodegės lapės. Gimsta kiškiukai, voveriukai, o mėnesio gale pirmuosius jauniklius atsiveda briedės. Šerniukai – rusvi, dryžuoti ir išdykę, visur keliauja su mama šerne. Ji išmokys knisti žemę, susirasti maisto ir, svarbiausia, apsaugos nuo visų pavojų.
Balandžio vidury gandrai susitvarkė lizdus, deda kiaušinius ir pradeda perėti. Jų lizde čiauška žvirbliai – tarp žagarų daug vietos ne tik slapstytis, bet ir lizdams sukti.
Pačiam gegužės gale užkukuoja gegutė. Dar ne visi paukščiai iš pietų parlėkė, bet gegutė yra lyg ženklas, pranešantis, jog girios jau žalios, jose galima slapstytis ir rasti maisto. Taigi, ji jau kviečia grįžti visus.
Tarp balandžio ir gegužės ribos nėra – žydi ar tuoj žiedus išskleis tulpės, pabrinko vaismedžių žiediniai pumpurai. Pavasaris dar nesibaigia, jis – pačiam gražume!


Prenumeruok
Užsiprenumeruok – ir „Bitutė“ atskris tiesiai į tavo namus!
Prenumeratą  įsigyti galite išties paprastai – internetu arba nuėję į bet kurį Lietuvos pašto skyrių. O subūrusiems prenumeratorių komandą, dar pritaikysime ir nuolaidą!

Plačiau
Kontaktai

VšĮ Bitutės žurnalas"
Adresas: Pilies g. 8
LT-01123 Vilnius

Redakcija
Viršupio g. 5
LT-01215 Vilnius
Mob. tel. 8 615 37708
El. p. redakcija@bitute.lt

Naujienos
informacija ruošiama
Mūsų draugai
Naudinga

Kaip prenumeruoti?