Vabalo Elniaragio metraščiai

1831 metų sukilimas – lietuvių ir lenkų kova už laisvę

Seniai seniai, tolimame Sankt Peterburge trys didelės ir plėšrios šalys – Rusija, Austrija, Prūsija pasidalino nusilpusią Lenkijos ir Lietuvos valstybę. Didžioji Lietuvos ir Lenkijos dalis atiteko Rusijai. Tačiau lietuviai ir lenkai niekada nesiliovė kovoti su Rusijos imperija, vildamiesi atkurti savo valstybę.

Pirmieji sukilo žemaičiai

Apgaulinga viltis švystelėjo, kai prie Rusijos sienų priartėjo pergalinga Prancūzijos imperatoriaus Napoleono kariauna. Daugelis lietuvių bėgo ir rašėsi į Napoleono armiją, tikėdamiesi, kad šis išvaduos Lietuvą iš Rusijos priespaudos. Deja, Napoleonas pralaimėjo rusams, o jo šalininkams teko sprukti į užsienį, arba jie neteko dvarų, o kai kurie ir laisvės.

Rusai toliau šeimininkavo mūsų krašte, o besipriešinančius jų įvestai tvarkai negailestingai teisė ir trėmė į Sibirą.

1830 metais plykstelėjo naujas sukilimas prieš imperiją. Prasidėjo jis Lenkijoje. Sukilo visi – bajorai, miestiečiai, valstiečiai, kunigai. Rusijos valdžia pabūgo, kad sukilimas persimes ir į Lietuvą. Čia įvedė karinę padėtį, suiminėjo įtartinus asmenis, nebeleido laisvai keliauti į Lenkiją ir iš jos. Priemonės nepadėjo. 1831 metų pavasarį sukilo ir Lietuva.

Generolo Henriko Dembinskio vadovaujami Lietuvos sukilėliai. To meto piešinys

Žemaičiai visuomet pasižymėjo narsa ir karingumu, ir šįsyk pirmieji sukilo žemaičiai – Raseinių bajorai. Per kelias dienas sukilimas išplito Kauno, Utenos, Telšių, Šiaulių apskrityse. 1831 metų kovo 29 dieną Šiaulių kautynėse sukilę lietuviai įveikė Rusijos kariuomenės Šiaulių įgulą. Balandį sukilėliai jau buvo užėmę didžiąją dalį Lietuvos, išskyrus Vilnių, Kauną, Trakus, Užnemunę ir Palangą. Bet sekėsi tik tol, kol imperija buvo užklupta netikėtai. Rusija netruko atsiųsti daugiau karių ir atsikovoti sukilėlių užimtus miestus. Gegužės pabaigoje lietuvių rankose jau tebuvo tik Panevėžys. Rusų caras tikėjosi, kad sukilėliai pasiduos – žadėjo „nusikaltusių“ nebausti, bet lietuviai, susibūrę miškuose, nesiliovė kovoti su imperijos kariuomene. Buvo sunku. Trūko ginklų, dalis sukilėlių ginklavosi dalgiais, kirviais, ietimis. Laukta užsienio paramos, o jos nesulaukiant mėginta savo jėgomis užimti Vilnių. 1831 metų birželio 19 dieną įvyko didelės Panerių kautynės tarp sukilėlių kariuomenės ir rusų. Joms vadovavo vyriausiasis Lietuvos sukilėlių vadas Antanas Gelgaudas. Rusai buvo stipresni ir sukilėliams teko trauktis. (Dabar Paneriuose yra pastatytas paminklas žuvusiems sukilėliams.) Netrukus pralaimėtos ir kautynės prie Šiaulių. Mūšis buvo itin atkaklus ir truko daugiau kaip dešimt valandų, Šiaulių miestas ne sykį ėjo iš rankų į rankas. Sukilėlių jėgos išsibarstė. Vieniems pavyko pabėgti į Prūsiją, kiti dar porą metų slapstėsi miškuose ar grįžo į įprastinį gyvenimą. Jau sukilimui nugesus, pavėluotai atplaukė ilgai laukti laivai su ginklais iš užsienio.

Marijampolės mūšis. To meto piešinys.

Lietuvos karžygės

Daug narsių Lietuvos vyrų pražuvo šiuose mūšiuose. Ne mažesnę narsą rodė ir moterys, nors, anų laikų manymu, kariauti joms ir nederėjo. Iki šiol pasakojamos legendos apie sukilėlių vadę Emiliją Pliaterytę.

Grafaitė Emilija gimė garbingoje Pliaterių šeimoje. Ne vienas jos šeimos ir giminės vyras dalyvavo kovose dėl Lietuvos laisvės. Emilija mokėjo ir mėgo jodinėti, šaudyti, fechtuotis kaip vyras, žavėjosi senovės moterimis-karžygėmis: Žana d’Ark, Gražina. Jautėsi tikra Lietuvos patriote – kai sykį jai pasipiršo rusas, Emilija atsakė negalinti tekėti už piliečio tos valstybės, kuri šiurkščiai pamynė Lietuvos laisvę. Pliateriai turėjo už ką nekęsti Rusijos valdžios. Keturiolikmetį Emilijos pusbrolį Mykolą žiauriai nuplakė ir paėmė į rekrūtus už tai, kad jis savo mokyklos lentoje užrašė: „Tegyvuoja Lenkijos ir Lietuvos konstitucija“.

Emilija Pliaterytė ir sukilėliai. Georgo Benedikto Wunderio piešinys

Prasidėjus sukilimui, Emilija neliko nuošalyje. Savo dienoraštyje ji rašė: „Liudiju šiuo savo raštu, kad mane prie šio žingsnio, šiandien padaryto, niekas nekalbino, tiesa, mano teta Gasparienė-Pliaterienė stengėsi mane atkalbėti nuo mano pasiryžimo. Vedė mane Tėvynės meilė. Be to, auklėjama vienišai ir gyvendama nuo vaikystės metų tąja mintimi, kad kada nors karan eisiu, priėmiau tai kaip įkvėpimą, nes daugelį metų toji mintis, neįprasta jaunoms merginoms, lydėjo mane.“ Jaunoji grafaitė kartu su savo pusbroliu Cezariu sutelkė Dusetų apylinkių sukilėlius, vadovavo kelių šimtų karių būriui, kovėsi pirmosiose gretose. Nors ne visi sukilėlių vadai norėjo priimti į savo tarpą moterį, daugeliui jos narsa patiko. Grafaitė buvo paskirta vieno sukilėlių pulko kapitone.

Sukilimo dalyvis Ignotas Domeika, kuris po sukilimo pasitraukė į Prūsiją, o galiausiai atsidūrė tolimojoje Čilėje ir ten tapo žymiu mokslininku, prisimena Emiliją buvus simpatiško veido, žydrų akių, grakštaus sudėjimo, išdidžią, labai griežtą, nepriekaištingo elgesio, mažakalbę ir žvilgsniu reikalaujančią sau deramos pagarbos. Jai girdint niekas nedrįsdavo krėsti kvailysčių ar įžeisti nemandagiu elgesiu. Šalia jos kovėsi ir daugiau moterų –Marija Prušinskaitė, Marija Rašanavičiūtė, Vilhelmina Kasparavičiūtė, Eleonora Mikailovskaja, Antanina Tamašauskaitė. Antaninai sukilimo metu tebuvo šešiolika metų.

Trijų tautų didvyrė

Sukilimui pralaimint, didelė dalis sukilėlių nusprendė trauktis į Prūsiją, tačiau Emilija pareiškė – kol bus gyva, kovos už Tėvynę. Su savo adjutante Marija Rašanavičiūte ir pusbroliu Cezariu Emilija norėjo miškais pasiekti Varšuvą ir toliau kautis kartu su lenkais. Kelionėje išsekusi mergina susirgo. Ją savo dvare netoli Kapčiamiesčio priglaudė vietos dvarininkas. Ten Emilija, išgirdusi apie galutinį sukilimo pralaimėjimą, ir mirė. Palaidota ji svetima Ščevinskaitės pavarde. Vėliau narsiajai mergelei pastatytas paminklas, kuriame iškalti žodžiai: „Sielą atidaviau Dievui, o gyvybę – Tėvynei.“ Emilija Pliaterytė laikoma tautos didvyre ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje, Baltarusijoje.

Emilijos bendražygės liko gyvos. Daugiausia žinome apie Antaniną Tamašauskaitę, kuri pralaimėjus sukilimui pasitraukė į Prūsiją. Vėliau, carui leidus, sugrįžo į Lenkiją, nes buvo ištekėjusi už lenko. Ji nugyveno dar ilgą gyvenimą ir vėlesniame lenkų ir lietuvių sukilime prieš Rusiją rūpinosi sužeistais sukilėliais. Mat numalšinusi sukilimą imperija neilgam tegalėjo atsikvėpti. Po trisdešimties metų, 1863-iaisiais, lietuviai ir lenkai vėl griebėsi ginklo. Tik čia jau kita istorija, kurią ir papasakosiu kitą kartą.


Prenumeruok
Užsiprenumeruok – ir „Bitutė“ atskris tiesiai į tavo namus!
Prenumeratą  įsigyti galite išties paprastai – internetu arba nuėję į bet kurį Lietuvos pašto skyrių. O subūrusiems prenumeratorių komandą, dar pritaikysime ir nuolaidą!

Plačiau
Kontaktai

VšĮ Bitutės žurnalas"
Adresas: Pilies g. 8
LT-01123 Vilnius

Redakcija
Viršupio g. 5
LT-01215 Vilnius
Mob. tel. 8 615 37708
El. p. redakcija@bitute.lt

Naujienos
informacija ruošiama
Mūsų draugai
Naudinga

Kaip prenumeruoti?