Skruzdėlytės Greitutės naujienos

  • Titulinis
  • Skruzdėlytės Greitutės naujienos

Visada šalia

Spėkite, kokių knygų per daug nebūna? Ogi apie šunis! Ne vienas iš jūsų svajojate apie šunelį. Kai kuriems pasisekė ‒ turite. Kai kuriems tai taip ir lieka tik svajonė. „Negalim. Nėra sąlygų...“ ‒ išgirstate iš tėvų. Dažniausiai jie ir čia būna teisūs: juk laikyti šunį visų pirma reiškia atsakomybę. O jei norite sužinoti, kiek daug reikia rūpintis keturkoju draugu, siūlau atsiversti anglų rašytojos Megan Riks knygą „Šunelis didvyris“. Juo labiau kad ji ‒ apie ypatingą šunį. Ir ne vien apie jį.

Džo yra jūsų bendraamžis. Jam vienuolika. Jo tėtis buvo karininkas. Kur nors pasaulyje nuolat vyksta karai, taigi jis žuvo vykdydamas užduotį. Džo sunku susitaikyti su šia netektimi. Kol tėtis buvo gyvas, berniukas dažnai pasvajodavo apie šunį. Jie netgi ketino jį įsigyti. Tačiau dabar tai atrodo neįmanoma: šuns priežiūra kainuoja, tam reikia laiko... Ir vis dėlto mama randa išeitį: ji pasiūlo Džo tapti „Šunų pagalbininkų“ savanoriu. Tokie šunys išmokomi padėti žmonėms su negalia. Pavyzdžiui, jie gali letena paspausti žemai įtaisytą elektros jungiklį. Arba ‒ nuauti batus neįgaliojo vežimėlyje sėdinčiam žmogui, nes jam sunku pasilenkti. Kad taptų tokiais pagalbininkais, šunims reikia labai daug mokytis. Iš pradžių jie turi gyventi pas laikinus šeimininkus-savanorius ir tik visko išmokę keliauja pas tuos, kuriems reikės jų pagalbos.
 
Taip Džo tampa laikinuoju Dėmiaus šeimininku. Dėmius ‒ dar jaunas šuniukas. Jo veislė ‒ auksinis retriveris. Kaip žinote, šių šunų kailis būna šviesiai geltonas. Dėmius nuo kitų šuniukų skiriasi ‒ jis turi juodą dėmę ant dešinės ausies, todėl negali dalyvauti parodose. Tačiau yra imlus mokslams. Autorė apie tai rašo iš savo patirties. Jai yra tekę dirbti su šunimis pagalbininkais, ji lankė parengiamąsias pamokas, laikė kinologų klubo egzaminus. Ten sutikdavo daug šunelių, kurie buvo atkeliavę iš šunų prieglaudų. Taigi rašytoja nutarė papasakoti vaikams apie atsakomybę už keturkojį draugą. Knygos veikėjas Džo tą atsakomybę prisiimdamas labai jaudinosi: ar sugebės?..
 
Viskas vyko taip greitai. O jeigu jis šuneliui nepatiks? Džo planavo tai daryti kartu su tėčiu. Jis nieko nežinojo apie šunis, apie šuniukus ‒ ypač. Jis net nėra pats vienas vedžiojęs šuns. O jei viskas baigsis katastrofa?
Ne, ne, katastrofa šis pasiryžimas nesibaigs! Tačiau liūdesio bus. Juk Dėmius pas Džo apsigyvena tik laikinai. Jis turės keliauti pas nuolatinį šeimininką ‒ Semą Hilingą, kuris buvo sužeistas per bombardavimą ir gydosi karo ligoninėje. Taigi Džo turės išmokti atsisveikinti. Prarasti tą, kurį myli iš visos širdies, yra sunkiausias dalykas pasaulyje. Džo jau prarado tėtį. Jis mirė. O štai Dėmius tik iškeliavo pas žmogų, kuriam jo pagalba reikalinga. Tokiu šauniu šunimi jis tapo tik Džo dėka. Jei mėgstate istorijas, kurios yra truputį linksmos, truputį graudžios, bet labai prasmingos ‒ „Šunelis didvyris“ yra knyga kaip tik jums.
 
Jums patiks ir kita ‒ amerikiečių autoriaus Briuso Kamerono „Elės istorija“. Elė ‒ irgi ypatingas šuo. Ji padeda policininkams ieškoti dingusių žmonių. Nors Elės profesija rimta, bet knygą skaityti labai smagu vien jau dėl to, kad savo istoriją pasakoja pati Elė. Štai kaip ji prasideda:
Pirmiausia pajutau mamos kvapą ir pieno skonį. Norėdama pas ją patekti ir pripildyti pieno savo tuščią pilvelį, turėdavau brautis ir ropštis per minkštus, pūkuotus savo brolių ir seserų kūnus. (...) Jie buvo septyni, visi juodrudžiai, ‒ niekaip negalėjau suprasti, kodėl jiems taip sunku susigaudyti, kas čia vadas.
 
Na, o jūs susigaudėte? Žinoma, tai ji ‒ Elė! Vikriausia, sumaniausia, šauniausia. Pasitikinti savimi. Be galo smalsi. Norinti viską išbandyti ir visur kišanti savo drėgną nosį. Taip! Būtent nosis yra svarbiausias Elės darbo įrankis. Ji mokysis pagal kvapą surasti dingusius žmones. Iš pradžių Elę dresuoja Džeikobas. Jis nėra berniukas kaip Džo, kuriam teko užduotis tik auklėti Dėmių iki tikrųjų mokymų. Džeikobas dirba policininku ir dažnai susiduria su nusikaltėliais. Po vieno tokio susidūrimo jis sužeidžiamas ir nebegali toliau dirbti. Elei tenka keisti šeimininką. Čia prasideda kita jos istorijos dalis ‒ ne mažiau pavojinga. Dabar Elė turi gelbėti žmones po žemės drebėjimo. Deja, jai ant nosies užtyška pavojingo skysčio ir Elė praranda uoslę! Judriam, energingam, nuolatos pasiruošusiam ko nors ieškoti šuniui tai ne šiaip nelaimė, o tiesiog katastrofa! Vis dėlto Elė nepasiduoda. Kaip jai toliau sekasi, sužinosite perskaitę knygą. Negaliu išduoti visų paslapčių...
 
Būna, kad šunims taip pat prireikia gelbėtojo žmogaus. Juo tampa berniukas Halas iš anglų rašytojos Evos Ibotson knygos „Šuo ir jo berniukas“. Halo tėvai labai turtingi, jie gyvena didžiuliame name su penkiais vonios kambariais ir sauna, virtuvėje pilna moderniausių prietaisų, o vidaus kiemas išklotas marmuru. Bet visame name nėra nė vieno gyvo padaro! Nė menkiausio vabalėlio! Tuo rūpinasi Halo mama. O jo tėtis ‒ nuolatos komandiruotėse. Berniukas jį mato labai retai. Halas jaučiasi vienišas, jo didžiausia (ne, ne didžiausia, o vienintelė!) svajonė ‒ turėti šunį. Kiekvienais metais prieš gimtadienį jis dailyraščiu užrašo tą norą, bet tėvai jo niekada neišpildo. Vis dėlto galiausiai jie nusprendžia šunį... išnuomoti kelioms dienoms tikėdamiesi, kad Halas apsiramins, šuo jam nusibos ir viskas grįš į savo vietas. Paklausite ‒ negi įmanoma išsinuomoti šunį? Pasirodo, taip. Tokias paslaugas teikia agentūra „Augintiniai be rūpesčių“. Ją įkūrė gudrūs sutuoktiniai, kurie už viską pasaulyje labiau mėgo pinigus. Šunys jiems nė kiek nerūpėjo. Arba ‒ rūpėjo tiek, kiek duodavo pelno. Atsirasdavo žmonių, kurie šunis norėdavo išsinuomoti valandai ar kelioms dienoms: pasirodyti parke su grakščiu išpuoselėtu kurtu ar išdykėliu foksterjeru labai malonu. Visi agentūros „Augintiniai be rūpesčių“ šunys buvo grynaveisliai ir su kilmės dokumentais. Išskyrus tą, kuris buvo išnuomotas Halui.
 
Kokios jis veislės, nė vienas agentūros šuo nebūtų galėjęs pasakyti. Baltas, su ruda dėmele ant ausies ir dar viena ‒ virš uodegos, nedidukas kaip foksterjeras, šikšnosparniškos ausys kaip korgio, o įnirtingai vizginama uodega truputį panaši į vėliavos stiebą ‒ it biglio.
 
Į agentūrą jį atvedė šunų prižiūrėtoja Keilė, kuri iš tiesų mylėjo šunis, tik negalėjo jų laikyti, nes gyveno neturtingai. Savininkams pasakė, kad tai ‒ mažai kam žinoma Totnamo terjerų veislė, o šuns vardas ‒ Šlakelis. Vis dėlto Šlakelio niekas nenorėjo išsinuomoti, tad jam būtų tekę keliauti į prieglaudą, kur po kelių dienų šunys užmigdomi. Halas pasirodė pačiu laiku! Taip šuo ir jo berniukas surado vienas kitą. Tačiau čia jų istorija tik prasideda. Juk tėvai nepasakė Halui, kad šuo pas jį bus tik kelias dienas. Kai tiesa paaiškėjo, Halas pasijuto ne šiaip įskaudintas ‒ jis prarado pasitikėjimą savo tėvais! Berniukas nusprendė išvaduoti draugą iš agentūros ir su juo keliauti pas senelius ‒ tėčio tėvus, kurie gyveno mažame namelyje Nortumbijos pakrantėje. Halas žinojo, kad seneliai jo neatstums.
 
Matote, kiek daug įdomių dalykų galima atrasti knygose, kurios atrodo tiesiog pramoginės. Rašytojai žino, kad vaikams patinka nuotykiai ir gudriai tuo pasinaudoja įpindami į nuotykį įvairių naudingų žinių. Jums smalsu, kuo baigėsi Halo ir šunų kelionė? Pacituosiu tik paskutinį sakinį: „Laisvas yra tik tas šuo, kuris suranda tikrąjį savo šeimininką.“O žinote, ką?.. Tai tinka ir skaitantiems knygas. Laisvi yra tie, kurie turi tą savąją – pačią pačią... Galbūt tai bus viena iš šių trijų?
 
Jūsų Skruzdėlytė Greitutė
 
Megan Rix „Šunelis didvyris“ ☺☺☺☺
W. Bruce Cameron „Elės istorija“ ☺☺☺☺
Eva Ibbotson „Šuo ir jo berniukas“ ☺☺☺☺

Prenumeruok
Užsiprenumeruok – ir „Bitutė“ atskris tiesiai į tavo namus!
Prenumeratą  įsigyti galite išties paprastai – internetu arba nuėję į bet kurį Lietuvos pašto skyrių. O subūrusiems prenumeratorių komandą, dar pritaikysime ir nuolaidą!

Plačiau
Kontaktai

VšĮ Bitutės žurnalas"
Adresas: Pilies g. 8
LT-01123 Vilnius

Redakcija
Viršupio g. 5
LT-01215 Vilnius
Mob. tel. 8 615 37708
El. p. redakcija@bitute.lt

Naujienos
informacija ruošiama
Mūsų draugai
Naudinga

Kaip prenumeruoti?