Per tamsą - šviesos sutikti

Saulė kepa vasaros blynus

Vieną rytą gegužės pradžioje ant žolės radome spindinčių šalnos ledokšnių. Jie tirpo tarp pirštų, čežėdami krito ant žemės, tačiau pakako mažutėlio saulės blyksnio, ir visas jų grožis pradingo – ištirpo. Ar vis dar laikas šalnai ir žvarbai – juk jau žalia aplink, geltonuoja pienės ir ruošiasi pražysti sodai. Tokiu metu šalnų nebelaukiame, juk paskutinis pavasario mėnuo. Tačiau gamtoje viskas sudėliota taip, kad visiems būtų gerai. Taigi – šalna priminė, kad nereikia skubėti augti ir žydėti arba – tą daryti tik savo laiku, atsargiai. Juk šalnų bus dar ilgai – iki pat birželio pradžios.

Kai saulė pasiekia medžių viršūnes, diena būna jau toli. Vieversiai pabunda prieš ketvirtą, vidurdienį jau būna sugiedoję ne vieną giesmę ir daug sykių atnešę maisto savo vaikams. Triūsė ir kiti paukščiai – juk ankstyvas rytas yra geriausias laikas lesalui rinkti. Tačiau ne visi ryte kruta – pievoje matome brydes, kuriomis į mišką, į poilsio guolius sugrįžo šernai, stirnos, elniai. Jie maitinosi naktį, o dabar ilsėsis – susiras vėsią vietą, kur mažiau uodų ir kitų įkyrių vabzdžių, ir snūduriuos. Uodai visai maži, tačiau, apspitę debesiu, jie gali priversti bėgti net didelį briedį. Ir mes patys, su džiaugsmu sutikę pirmąjį pavasario uodelį, greitai pamirštame jo daineles – dūzgeklės grožį ir skubame iš miško. Visai be reikalo, nes uodų patelės aktyvios ne visur, o ten, kur plevena vėjelis, jų visai nebūna. Ko tos uodės tokios piktos? Iš tikro jos visai nepiktos. Jos labai geros... mamos – jei gaus pasiurbti kraujo, subrandins kiaušinėlius, padės juos į vandenį ir užaugs nauja uodelių karta.

Paklausite, o kam tų uodų reikia? Gegužės vidury, kai suskrenda visi mūsų paukščiai, kai pragysta ir užsiima savo namų reikalais, suprantame, kad be uodų daugeliui jų būtų striuka. Stvarstydami juos ore, paukščiai pasisotina, prirenka lesalo jaunikliams ir praretina uodų giminę. O kur dar šikšnosparniai! Kiekvienas jų kasnakt sugauna ne mažiau kaip tūkstantį uodų. Jei nebūtų uodų, negyventų šikšnosparniai. O jeigu nebūtų jų, uodų būtų daugybė – debesų debesys.

Gegužės vidury žydi sodai, kiekviena kriaušė, obelis ar slyva yra lyg pasaulio centras, viliojantis vabzdžius. Žieduose dūzgia tokia jų galybė, kad stovėdamas po medžiu negali suprasti, kur esąs: sode ar pasakoje. O čia dar devynbalsė suokia, margasparnė musinukė prie inkilo čiulba, varnėnų vaikai inkile cirpia.

Pačiame gegužės gale orai jau primena vasarą. Ir ne tik jie. Pievose žydi daugybė vasaros augalų, po juos ropinėja, skraidinėja, šokinėja vabzdžiai, tinkluose supasi vorai. Dabar lizdus palieka varnėniukai – pilkai rusvi, alkani, lesalo prašantys iš tėvų.

O birželio pradžioje miško pievos vidury, tarp žydinčių vėdrynų ir gaisrenų gimė stirniukai – žalu kailiuku su baltais taškais. Pirmoji jų vasara bus įdomi ir nelengva, kaip ir visų gamtos vaikų. O jų dabar daug – štai prie kelmo iš pernykščių lapų ir žolelių susuktame lakštingalų lizde išsirito maži lakštingaliukai. Jų tėvelis gieda vis rečiau, mažiukai vargu ar iš jo išmoktų giesmių. Gali būti, kad kitąmet, sugrįžę iš pietų, jie ir patys nustebs jau mokantys čiulbėti.

Birželio dienos jau neilgėja taip sparčiai – ir iki to tam buvo gražaus laiko. Kove kiekviena diena prisidurdavo trejetą ar penketą minučių, o dabar užtenka ir vienos dviejų. Tačiau kitaip ir nereikia, diena trunka daugiau kaip 17 valandų, mes vargu ar galėtume kasdien keltis su saulėtekiu ir gultis tik dienai merkiantis.

Birželio vidury dienos ilgos, tačiau gamtoje niekas netinginiauja, laiko neleidžia veltui. Daugelis vabzdžių po ryto vėsos skraido iki vakaro. Daugiausia darbo tenka bitėms, kamanėms, kurios kasdien aplanko, patikrina tūkstančius žiedų. Vasarą bitė darbininkė gyvena mažiau kaip mėnesį – sudyla, pavargsta ir numiršta. Žiemą ji išgyvena iki pusės metų.

Kiekviena birželio diena skirta visų metų reikalams – dabar išauga medžių ūgliai, o apie kamienus – nauja („metinė“) rievė. Karštyje žiedai gyvena neilgai – apdulkinti vabzdžių, jie barsto žiedlapius, o jų vietose ima augti, didėti vaisiai, megztis sėklos. Jos bręs ilgai, sudygti galės tik kitąmet.

Birželio 24-ąją švenčiame Jonines. Žmonių vasaros šventė yra ne šiaip sau, ji – aukščiausiame vasaros šviesos taške. Kai užges šventiniai laužai, vasara liks tokia pati. Tik birželio gale kiekviena diena neteks minutės šviesos. Pakėlę galvas pamatysime pasiruošusius atsiverti liepų žiedus. Prieš akis – liepa, vasaros vidurys.

 

Selemonas Paltanavičius



Prenumeruok
Užsiprenumeruok – ir „Bitutė“ atskris tiesiai į tavo namus!
Prenumeratą  įsigyti galite išties paprastai – internetu arba nuėję į bet kurį Lietuvos pašto skyrių. O subūrusiems prenumeratorių komandą, dar pritaikysime ir nuolaidą!

Plačiau
Kontaktai

VšĮ Bitutės žurnalas"
Adresas: Pilies g. 8
LT-01123 Vilnius

Redakcija
Viršupio g. 5
LT-01215 Vilnius
Mob. tel. 8 615 37708
El. p. redakcija@bitute.lt

Naujienos
informacija ruošiama
Mūsų draugai
Naudinga

Kaip prenumeruoti?