Mokytoja klausia Mantuko:
– Kiek bus dukart du?
– Šeši! – atsako mokinys.
– Pagalvok!
– Tai gal... penki?
– Tu žinai, bet nesakai! – pyktelėjusi atsako mokytoja.
– Na gerai – keturi!
– Tai kodėl iš karto nesakei? – klausia mokytoja.
– Tėvelis išmokė mane visada derėtis... – atsako Mantukas.
Grįžta vyras iš darbo. Atrakina buto duris ir žiūri apstulbęs – viskas suversta. Aišku, būta vagies. Tik nieko nepaimta. Ant stalo paliktas 10 eurų banknotas ir raštelis: „Šitaip gyventi negalima!“
Petriukas klausia tėčio:
– Tėti, o kodėl statybos visada būna aptvertos tvora? Kad niekas nematytų, kas ten ką daro?
– Ne, sūneli, kad nematytų, kad niekas nieko nedaro.
Sūnus atvežė tėvą į ligoninę. Priėmimo skyriuje slaugė klausia:
– Šlepetes turite?
– Turime.
– Chalatą?
– Turime.
– Paklodę, antklodę atsivežėte?
– Taip.
– O pagalvę, čiužinį?
– Antai – viskas maiše.
– Gerai. O kas tas ponas baltu chalatu?
– Dėl visa ko atsivežėme ir gydytoją.
Petriukas varto receptų knygą. Po kiek laiko sako mamai:
– Bloga knyga…
– Kodėl?
– Viskas prasideda žodžiais: „Paimkite švarų indą“…
– Jonai, kodėl tu darbe nuolat miegi?
– Suprantate, viršininke, namie miegoti neleidžia mažas vaikas…
– Tai atsinešk vaiką, kad ir darbe neleistų miegoti.
Egzaminas. Prieš dėstytoją sėdasi studentas su mažu popierėliu rankoje. Popierėlyje – vos pora sakinių. Dėstytojas:
– Tai kurgi jūsų atsakymas?
– Galvoje.
– O čia kas? – dėstytojas rodo į popierėlį.
– O čia – kas netilpo galvoje...
– Jonuk, ar paruošei pamokas?
– Ne.
– Tai kodėl jau atsigulei?
– Mažiau žinosi – geriau miegosi.
– Seneli, ar tu buvai vaikas? – klausia anūkėlė.
– Buvau, o kaipgi ne. Visi buvome vaikai...
– Tai kas tada jus augino, jei visi buvote vaikai?!
– Tavo žmona labai daug laiko praleidžia virtuvėje.
– Galima sakyti, ji iš virtuvės ir neišeina...
– Tai gal ji pagal užsakymus kepa pyragus ir tortus?
– O ne! Virtuvėje – mūsų telefonas.
– Prie kokios šviesos galima pereiti gatvę? – pirmoko klausia tėvas.
– Prie jokios. Ties mokykla nėra jokio šviesoforo, o gatvę pereiname.
– Seneli, seneli, ar atnešei mums saldainių?! – šaukia vaikai.
– Ne, šokoladinių parduotuvėje nebuvo, o karamelės nenorėjau pirkti...
– Seneli, ar atnešei saldainių?!
– Ne, vaikučiai. Šokoladinių nebuvo, o karamelės nenorėjau pirkti...
– Seneli, tai nupirk mums nors karamelinių, mes juos irgi mėgstame!
– Kol aš gyvas, jūs valgysit tik šokoladinius saldainius! – pareiškia senelis.
Per pamoką mokytoja klausia Petriuko:
– Jei aš turėjau du obuolius ir man dar davė tris. Kiek aš jų turėsiu iš viso?
– Pakankamai, kad prisivalgyčiau.
– Ko liūdi?
– Ai... Sugalvojo mano tarakonai paskelbti karą kaimynų tarakonams…
– O, puiki žinia! Vieni kitus išnaikins!
– Kurgi ne... Vakar parsivedė 1500 belaisvių!
