Vabalo Elniaragio metraščiai

Darbščioji lietuvių tautos bitė

Neseniai išgirdau, kad kažkada Lietuvoje gyveno tokia rašytoja Bitė. Susidomėjau – gal, sakau, kokia mūsų Bitutės giminaitė ar pramotė. O ir šiaip džiugu, kai vabalai į žmones išeina. Bet, pasirodo, Bitė – tik slapyvardis. Rašytojos vardas buvo Gabrielė Petkevičaitė. Jei dar būtų gyva, šiais metais jai sukaktų šimtas penkiasdešimt penkeri. Taigi šioks toks jubiliejus. O ką apie aną Bitę sužinojau, ir jums papasakosiu.
 
 
Gabrielė Petkevičaitė vaikystėje. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto archyvas.
 
Vaikystė dvare
 
Aukštaitijos lygumose, netoli Panevėžio, stovėjo Puziniškio dvarelis. Jame gyveno žmonių mylimas daktaras Jonas Leonas Petkevičius su žmona Malvina. Petkevičienė irgi vis skubėdavo padėti žmonėms – lankė ir slaugė susirgusius varguolius. Ir jų vaikai buvo mokomi gerbti kiekvieną žmogų, gražiai elgtis su tarnais, pasidalinti su mažiau turinčiais. Įsidėmėjo šias pamokas ir dukrytė Gabrielė.
Vėliau jie persikėlė į Joniškėlio miestelį, kur tėvas dirbo ligoninėje, o mama toliau rūpinosi neturtėliais. Nuo slaugomų ligonių užsikrėtusi šiltine ir mirė, palikdama našlaičiais devynerių metų Gabrielę ir penkis jos broliukus bei sesutes. Vaikais liko rūpintis tėvas ir teta Regina. Daktaras Petkevičius labai norėjo, kad vaikai lavintųsi, samdė jiems namų mokytojus. Gabrielei pasisekė – net dvejus metus ją mokė tuomet jau garsus Lietuvos rašytojas, mokytojas, lietuviškų kalendorių leidėjas Laurynas Ivinskis. Mergaitė mokėsi lenkų kalbos, aritmetikos, geografijos, Lietuvos istorijos. Dvylikmetę Gabrielę tėtis išleido į mokslus Latvijos miestan Mintaujon. Mokyklos tvarka buvo labai griežta, čia Gabrielė pradėjo sirgti, iškrypo jos stuburas. Bet išryškėjo gabumai, ypač matematikai. Mergina net norėjo toliau mokytis matematikos – universitete, bet tam tėvas jau nebepritarė, ir namų mokytojos diplomą gavusi Gabrielė sugrįžo namo – į Joniškėlį, vėliau kartu su šeima – į gimtąjį Puziniškio dvarą. Gal ir gerai, nes čia ji irgi buvo labai labai reikalinga.
 
Pirmieji rašiniai ir spektakliai
 
Grįžusi namo, Gabrielė kibo šeimininkauti – juk reikėjo moteriškos rankos, bet ne vien. Mergina slapčiomis moko lietuvių valstiečių vaikus, platina lietuviškus laikraščius. Juk carinės Rusijos priespaudos metai – lietuvių kalba mokytis, rašyti draudžiama! Žandarai ne sykį krėtė Petkevičių namus, Petkevičaitę buvo pasodinę ir namų arešto, bet draudžiamos spaudos taip ir neaptiko. Platintojai mokėjo puikiai ją paslėpti, o prireikus ir kyšiais atsipirkdavo.
Negana to, Gabrielė lankė bitininkystės kursus, dirbo vaistinėje, išmoko felčerės darbo ir padėjo tėvui gydytojo darbe. Užsiveisia savo bityną, o pinigus už parduotą medų ir vašką atiduoda neturtingiems moksleiviams. Pradeda rašyti pati – parašo lietuvišką knygelę apie bites. Į paslapčia platinamą lietuvišką laikraštį „Varpas“ siunčia žinutes „Iš Panevėžio“. Rašo į tokį pat paslapčia platinamą žurnalą „Ūkininkas“ ir pasirašo „Bitė“. Nuo tada ji ir žinoma kaip Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Įsteigia draugiją „Žiburėlis“, kurios tikslas – šelpti neturtingus mokinius, mokytojus, rašytojus. „Žiburėlio“ paramą yra gavę tokie mūsų tautos šviesuliai kaip Žemaitė, Vincas Kudirka, Jonas Biliūnas.
Atsiskleidė ir rašytojos talentas. Pirmą sykį „Varpe“ išspausdintas Gabrielės Petkevičaitės-Bitės apsakymas „Vilkienė“. Netrukus Gabrielė susipažino ir susidraugavo su kita garsia rašytoja – Žemaite. Jos abi, pasirašydamos slapyvardžiu Dvi Moteri, parašė nemažai bendrų kūrinių. Ypač visi pamėgo komediją „Velnias spąstuose“ – vėliau šis spektaklis bus ne sykį statomas.
Net ir nuvykusi į Palangą, darbščioji Bitė nesiilsėjo – vežėsi čia dalinti draudžiamus lietuviškus laikraščius, o 1899 metais Palangoje kartu su bendražygiais pastatė pirmą viešą lietuvišką spektaklį „Amerika pirtyje“ ir pati jame vaidino.
 
Seimo Pirmininkė
 
1904 metais rusų valdžia panaikino lietuviško rašto draudimą. Atsigavo lietuviškos knygos, ėmė rodytis laikraščiai, kurių jau nebereikėjo skaitytojams išnešioti paslapčiomis. Pradėjo eiti „Vilniaus žinios“, kurių leidimu kartu su istoriku Mykolu Biržiška rūpinosi Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Pakviesta būti „Vilniaus žinių“ redaktore, ji persikėlė gyventi į Vilnių. Vėliau dirbo leidiniuose „Lietuvos žiniose“, „Žibutė“, kur rašė apie mokslą, sveikatą, vaikų auklėjimą, moterų teises. Dar ji priklausė Lietuvių mokslo draugijai, skaitė paskaitas vilniečiams.
1905 metais, sulaukusi keturiasdešimt ketverių, Gabrielė jau buvo žinoma ir gerbiama visuomenės moteris, pagarsėjusi rašytoja. Nenuostabu, kad buvo išrinkta atstove į didįjį Vilniaus Seimą, kuriame buvo nuspręsta reikalauti Lietuvai autonomijos – savarankiškumo Rusijos sudėtyje (apie tikrą nepriklausomybę dar niekas nedrįso ir pasvajoti). Bitė daug prisidėjo prie to, kad 1918 metais, kuriantis Lietuvos valstybei, moterims buvo pripažintos lygios teisės su vyrais ir suteikta balsavimo teisė. Čia mes buvome ne paskutiniai – daug pasaulio šalių moterims teisę balsuoti suteikė vėliau, o Šveicarija tik 1971 metais! Gabrielė Petkevičaitė-Bitė daug kovojo dėl moterų teisių. 1907 metais ji kartu su rašytoja Žemaite dalyvavo pirmajame Lietuvos moterų suvažiavime Kaune, Bitė buvo pakviesta šį suvažiavimą atidaryti ir tapo jo garbės pirmininke. Kartu su Žemaite jos buvo išrinktos atstovauti Lietuvos moterims visos Rusijos moterų suvažiavime. Lietuvos moterų suvažiavimo dalyvė Marija Mašiotaitė-Urbšienė prisimena: „Mačiau ją Kaune, moterų kongrese, kur ji sėdėjo prezidiume. Daug buvo kalbų. Tačiau kalbos buvo labai oficiališkos, galėčiau tiesiog pavadinti jas sausomis, ir tik prabilo Bitė trumpai, bet nepaprastai žmoniškai, žodžiais einančiais į širdį. Dabar jų nepamenu, tik tas žmoniškumas jos buvo jaudinantis.“
 
Karo gydytoja
 
Prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. Įpratusi būti naudinga, Bitė išlaikė felčerio egzaminus ir dirbo medikės darbą – karo metu gydytojų labai trūko. Rašė „Karo metų dienoraštį“, kurį labai įdomu ir šiandien paskaityti. Po karo ėmė dirbti mokytoja Panevėžyje – mokė mergaites lietuvių, vokiečių ir lenkų kalbų, pasaulio literatūros, senovės istorijos. 1920 metais ją vėl išrinko, šįsyk jau į nepriklausomos Lietuvos valstybės Steigiamąjį Seimą. Nuo tada iki dabar gyvuoja tradicija, kad pirmam Seimo posėdžiui pirmininkauja vyriausias jo narys. Steigiamajame Seime vyriausias buvo Simonas Rozenbaumas, bet jis nemokėjo lietuviškai, todėl pirmajam posėdžiui pirmininkavo Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, kuriai tuo metu buvo penkiasdešimt devyneri. Taigi, tuo metu, kai daugelyje pasaulio šalių moterys net negalėjo balsuoti, mes jau turėjome Seimo Pirmininkę.
Vis dėlto politika nebuvo Bitei prie širdies, ir po trijų mėnesių ji grįžo mokytojauti į Panevėžį, kur toliau rūpinosi neturtingų mokinių ir mokytojų šelpimu, moterų sąjungų veikla, globojo ir mokė kalinius. Jausdama vadovėlių stygių, pati parašė „Pasaulinės literatūros vadovėlį“. Pagal Bitės sumanymą buvo sukurta ir mokyklinė mergaičių uniforma, kurią mokinės dėvėjo iki pat 1990 metų. Tikriausiai dar ir jūsų mamos. Panevėžyje Bitė gyveno iki pat mirties. Mirė 1943 metais, siaučiant Antrajam pasauliniam karui, sulaukusi gražios senatvės.

Prenumeruok
Užsiprenumeruok – ir „Bitutė“ atskris tiesiai į tavo namus!
Prenumeratą  įsigyti galite išties paprastai – internetu arba nuėję į bet kurį Lietuvos pašto skyrių. O subūrusiems prenumeratorių komandą, dar pritaikysime ir nuolaidą!

Plačiau
Kontaktai

VšĮ Bitutės žurnalas"
Adresas: Pilies g. 8
LT-01123 Vilnius

Redakcija
Viršupio g. 5
LT-01215 Vilnius
Mob. tel. 8 615 37708
El. p. redakcija@bitute.lt

Naujienos
informacija ruošiama
Mūsų draugai
Naudinga

Kaip prenumeruoti?