Skruzdėlytės Greitutės naujienos

  • Titulinis
  • Skruzdėlytės Greitutės naujienos

Apie vėjus ir akmenėlius, kvepiančius jūra

Artėjant vasarai ir į knygų lentynas įsisuka gaivūs vėjai. Ima šiurenti puslapius ir iš jų padvelkia jūros kvapas. O kuo dažniausiai kvepia jūra?.. Na, žinoma, pasakomis! Kai kurios iš jų sugulė į Aido Jurašiaus knygą „Akmenukų pasakos“. Ši knyga antrajame Nacionaliniame vaikų literatūros konkurse laimėjo pirmąją premiją, o vėliau garbingi literatūros kritikai Aidą apdovanojo už reikšmingiausią 2015-ųjų debiutą. Jei kas nežinote ‒ debiutu vadinama pirmoji autoriaus išleista knyga. Gera pradžia ‒ pusė darbo!

Aido knyga prasideda taip:

Kartą savo vėjo prapūsta galva supratau, kad kiekvienas akmenukas turi savo istoriją. O gal kiekviena istorija turi savo akmenuką ‒ dabar jau gerai nepamenu. Aišku viena: jei atidžiai paklausysi, bet ne tom ausim, kur puošia galvą, o truputį kitokiom, nematomom, gali tas istorijas išgirsti“ (p. 9).

Taigi ‒ svarbu išgirsti. Bet ne tik. Kad išgirstum akmenėlį, reikia jį pakelti, palaikyti delne, atidžiai įsižiūrėti. Vienas bus panašus į ašarą ir paseks pasaką apie autobusą, kuris vežiodavo žmones prie jūros, bet pats jos niekada nebuvo matęs, nes paskutinė stotelė ‒ dar iki jos neprivažiavus! Kitas akmenukas primins pinigėlį, gautą grąžos perkant jūros saulėlydžio atspindį. Dar vienas... grybo kojinę arba nykštuko klumpę! Arba atrodys tamsus kaip Vakaras Vakariausias. Ar baisus kaip baužas. Žinote, kas yra baužas? Toks supabaisėjęs berniukas. O supabaisėjęs jis dėl to, kad... nenori nieko gąsdinti. Iš to nenoro persimaino visas, išrausta, akys išsiplečia. Ir išsigąsta žmonės. Taip ir gyvena vienas su savo baisumu. Nors draugų susirasti nori... Kaip manote, ar pavyko jam? Negaliu išduoti. Pasiskaitykite.

Tuo man Aido akmenukų pasakos ir patinka ‒ kai kurios rimtos, kai kurios liūdnos, kai kurios juokingos. Bet kiekviena ‒ nenuspėjama. Būna, kad ten atsiranda koks nors Burbulas Burbuliuotis, ir niekas nežino, ką su juo daryti. Būna, kad reikia surasti vaistų sergančiai ežiuko sesutei. Nupiešti meilę gėlei, kuri nesupranta, kas tai yra, bet nuvysta nespėjusi sulaukti, kol dailininkas baigs piešinį. Čia yra apie ką pamąstyti, ar ne?

O kad lengviau būtų išgirsti akmenukų pasakojamas istorijas, pažiūrėkite į Jurgos Šarmavičiūtės iliustracijas. Tada dar kartą apsidairykite ir...

Galbūt tas akmenukas taps ypatingas tik tada, kai atsidurs vieno iš jūsų delne. Gal papasakos savo istoriją. Žinokite, kad ją galite užrašyti ir išsiųsti adresu akmenukupasakos@gmail.com ir ji atsiras interneto svetainėje www.akmenukupasakos.lt. Tada ją perskaitys daug kitų vaikų ir jūsų surastas akmenėlis bus labai laimingas. Nes kiekvienas iš mūsų, netgi akmenys, norime būti išgirsti.

Apžiūrėję akmenukus keliaukime į Vėjų miestą. Kur toks yra? Kelionės kryptį turbūt geriausiai žino rašytoja Gintarė Adomaitytė, parašiusi knygelę „Vėjo miesto pasakos“. Pirmasis leidimas pasirodė lygiai prieš 13 metų ir jau seniai dingo iš knygynų lentynų. Galbūt dar rastumėte savo vyresnių sesių ar brolių namų bibliotekėlėse, nes miestų ir miestelių bibliotekose ‒ tikiu ‒ seniai suskaityta. Tačiau nenusiminkite! Mano rankose ‒ šiųmetis „Vėjų miesto pasakų“ leidimas, galbūt ir jums per Knygų mugę jį, dar kvepiantį spaustuvės dažais, įteikė pati autorė, papuoštą vėjavaikiškomis Dalios Dūdaitės iliustracijomis. O kaip kitaip? Juk pasakos ‒ apie vėjus!

Visą dieną vėjai ir maži vėjukai dirba nepabaigiamus darbus. Vakare jie vienas paskui kitą grįžta į savo miestą. Ne tuščiomis. Kas pakeliui sutiktą debesėlį parsivaro, kas nematytų augalų sėklų paberia, vaivorykštę pakabina. Todėl kai jau lyja Vėjų mieste, tai skaidriausiais lašais. Jei sninga, tai balčiausiomis snaigėmis“ (p. 7).

Ar norėtumėte gyventi tokiame mieste? Neskubėkite atsakyti. Paskaitykite toliau...

Pirmas mieste užsnūsdavo Didžiausias Vėjas. Šimtą darbų nudirbęs, kartais nė saulės laidos nesulaukęs imdavo knarkti. Užmigdavo ir miesto gyventojai. O tada pasigirsdavo Vėjuko Didžiausio Padaužos švilpimas. Vienas paskui kitą iššokdavo vėjai iš medžių ir skubėdavo į miesto aikštę žaisti.

Žaisdavo viską: slėpynes, klases. Kartais striksėdavo per laidus kaip per šokdynę. Didžiausias vėjas miegodavo kietai... Bet Vėjų miesto žmonėms krykštavimas trukdė miegoti, Kentė, kentė tol, kol Vėjukas Didžiausias Padauža sumanė žaisti cirką. Jo pamokyti vėjukai kaukė vilkais, maurojo meškomis, staugė liūtais, pliaukšėjo botagais, patys sau plojo. Visi miesto vaikai sapnavo cirką, o suaugusieji nė nesumerkė akių“ (p. 7).

Kaip manote, kuo baigėsi šitos šėlionės? Žmonės tikrai rado būdą, kaip išdykėlius sutramdyti ir miestas kuriam laikui liko be vėjų. O argi Vėjų miestas gali be jų būti? Liūdna tapo mieste ‒ nei lijo, nei snigo, gėlės nuvyto... Vadinasi, vėjai reikalingi. Net jei kartais ir eibių prikrečia. Teko miestelėnams vėjus atgal susigrąžinti.

Šioje knygoje, kaip sako vienos pasakos pavadinimas, jūsų lauks „Mažo miestelio dideli stebuklai“. O dar vienas didelis stebuklas ‒ kad nei Gintarės Adomaitytės „Vėjo miesto pasakų“, nei Aido Jurašiaus „Akmenukų pasakų“ pirkti niekur negausite. Jas labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“ nemokamai dalija miestų ir miestelių bibliotekoms, mokykloms, vaikų darželiams, net ‒ ligoninėms. Tik imkite ir skaitykite! Ypač jei už lango lietus ir galbūt labiau norisi praleisti laiką prie kompiuterio. Vis dėlto prisiminkite, kad turite tikrų draugų, kurių už ekrano nerasite. Tai ‒ knygos ir jų autoriai. Bitutė ir jai padedantys vabaliukai. Mes visada apie jus galvosime.


Prenumeruok
Užsiprenumeruok – ir „Bitutė“ atskris tiesiai į tavo namus!
Prenumeratą  įsigyti galite išties paprastai – internetu arba nuėję į bet kurį Lietuvos pašto skyrių. O subūrusiems prenumeratorių komandą, dar pritaikysime ir nuolaidą!

Plačiau
Kontaktai

VšĮ Bitutės žurnalas"
Adresas: Pilies g. 8
LT-01123 Vilnius

Redakcija
Viršupio g. 5
LT-01215 Vilnius
Mob. tel. 8 615 37708
El. p. redakcija@bitute.lt

Naujienos
informacija ruošiama
Mūsų draugai
Naudinga

Kaip prenumeruoti?