Skaitymai

Kruopynėlė ir baltas akmenėlis

Naktį Kruopynėlė blaškėsi neramiame sapne – sapnavo baltą apvalią sieną. Ji tarsi uola kilo prieš akis ir užtvėrė kelią pas mylimą kietį ir pasišiaušėlę dilgėlę.

Sapne prie vabalytės prisiglaudusi siena tarsi augo nuo jos šilumos ir darėsi vis tikresnė. Dėl to nubudusi ir pamačiusi pašonėje baltą apvalų akmenį, tik šiltą ir gruoblėtą, tarsi nusėtą žvynais, Kruopynėlė nelabai ir tenustebo. Akmuo buvo kiek mažesnis už vabalytę ir nieko neužstojo. Atvirkščiai, ant jo pasirėmus buvo galima dar puikiau matyti nekantriai svečių laukiantį kietį, linksintį į visas puses. Visai nesunkiai šią kliūtį galėjai apeiti ir traukti savo keliais.

– Labas, – tarė Kruopynėlė, tačiau atsakymo nesulaukė.

– Kas tu? – klausė ji tylinčio akmenėlio. – Ko tau reikia?

Akmuo tylėjo.

Kruopynėlė tyrinėdama apėjo jį aplinkui, tačiau nesuprato, kas jis ir ką staiga išdygęs jos pašonėje veikia.

– Ką man su tavimi daryti? Jaučiu, kad negaliu tavęs čia palikti, – nustebusi dėl šio atradimo krapštinėjo sau ūsą Kruopynėlė. – Ką gi, eisi drauge su manimi.

Taip prasidėjo Kruopynėlės vargai. Baltasis akmuo niekaip kitaip nesidavė nešamas, tik priglaustas prie pilvelio. Jį nuolat reikėjo šildyti ir myluoti, glostinėti ir kutenti. Kitaip, Kruopynėlė tuo buvo įsitikinusi, akmuo nuliūsdavo. Vakare Kruopynėlė turėdavo iškasti duobutę, į ją įkloti smilgos lapą ir samanėlių, minkštutėlių ir kvapių. Tada ji paguldydavo akmenį ir kad jo niekas nenuskriaustų, atsigulusi saugodavo jį, kol pati įveikta nuovargio užsnūsdavo.

Neaplankytas kietis džiūvo iš ilgesio, o dilgėlė, pasinėrusi į rūgščią vienatvę, dar labiau prarūgo ir susišiaušė.

Tačiau vieną rytą Kruopynėlė nubudo išsigandusi, mat akmuo sujudėjo.

– Ar jį kas nori atimti iš manęs, – net sudrebėjo vabalytei širdis, – niekam tavęs neatiduosiu...

Kruopynėlė apsikabino akmenį, tačiau greit atšoko, mat viduje kaži kas tukseno:

– Tuk tuk tuk!

Akmuo dar kartą sudrebėjo ir trakštelėjo vienas žvynas. Pro mažą skylutę į Kruopynėlę žvelgė dvi akytės:

– Babas, – subabaliavo viduj.

– Ką? – sutrikusi nusistebėjo Kruopynėlė.

– Sakau labas, trauk mane iš čia, – cieptelėjo skystas balselis, o kaži kieno maža kojytė čiupo Kruopynėlei už ūso.

Netrukus lukštas subyrėjo, o ant žemės, šalia palinkusių smilgų ir nokstančią galvą nukorusios aguonos, jau ropinėjo maža balta vabalytė, tikra Kruopynėlė.

– Kas tu? – paklausė švelniai ją apsikabindama Kruopynėlė.

– Kruopynėlė, – užtikrintai atsakė mažoji.

– Tikrai? O kaipgi aš?

– Tu mama, – šauniai atrėmė ta.

Kitą rytą Kruopynėlė su Kruopynėle tarsi du rasos lašeliai smagiai suposi ant smilgos.

– Ar tu dar maža? – paklausė Kruopynėlė.

– Aš jau užaugau. Vakar, netyčia, – atsakė mama.


Prenumeruok
Užsiprenumeruok – ir „Bitutė“ atskris tiesiai į tavo namus!
Prenumeratą  įsigyti galite išties paprastai – internetu arba nuėję į bet kurį Lietuvos pašto skyrių. O subūrusiems prenumeratorių komandą, dar pritaikysime ir nuolaidą!

Plačiau
Kontaktai

VšĮ Bitutės žurnalas"
Adresas: Pilies g. 8
LT-01123 Vilnius

Redakcija
Viršupio g. 5
LT-01215 Vilnius
Mob. tel. 8 615 37708
El. p. redakcija@bitute.lt

Naujienos
informacija ruošiama
Mūsų draugai
Naudinga

Kaip prenumeruoti?