Vabalo Elniaragio metraščiai

Kaip „garvežimiai“ Lietuvą keitė

Vasara! Žinote, nusprendžiau, kad keliausiu ir aš pasipliuškenti jūroje. Tik lagaminas labai sunkus – daug senovinių rankraščių žadu per atostogas perskaityti. Tai kad vargintis nereikėtų, sakau, pavažiuosiu traukiniu ant stogo nutūpęs. Ten susipažinau su viena muse, pakvaišusia keliautoja ir traukinių istorijos žinove.
 
Pirmąjį traukinįpasitiko minios žmonių
 
Traukiniais žmonės (ir vabalai) keliauja jau senokai – maždaug du šimtus metų. 1812 metais anglas Dž. Stefensonas išrado anglimi kūrenamą „garvežimį“, kurį naudojo anglies kasykloje. „Garvežimis“ judėjo pats ir dar galėjo patraukti aštuonis anglies prikrautus vagonus. Važiavo šis traukinukas lėtai, vos 6 kilometrų per valandą greičiu – maždaug tokiu pat greičiu žingsniuoja greitai einantis pėsčiasis. Bet traukiniai sparčiai greitėjo ir tobulėjo, jais pradėta gabenti krovinius ir vežti žmones, per pasaulį nusidriekė geležinkelių tinklas. Gana greitai geležinkelis atėjo ir į Lietuvą – jau 1851 metais carinės Rusijos vyriausybė priėmė sprendimą nutiesti geležinkelį nuo Sankt Peterburgo iki Varšuvos. Dalis jo turėjo driektis ir per Lietuvą.
Geležinkelį pradėta tiesti nuo Sankt Peterburgo, tad Lietuvoje statybos darbai prasidėjo tik po aštuonerių metų. Ir štai, 1860 metų rugsėjo 4 dieną, iš Latvijos pusės į Lietuvą įvažiavo pirmasis traukinys. Pūškavo ne itin dideliu greičiu, neretai jam vis tekdavo sustoti, prisipilti vandens ir pasikrauti malkų garvežiui varyti, bet galų gale traukinys iškilmingai atvyko į Vilniaus geležinkelio stotį. Čia jau nuo ryto būriavosi žmonės, norėję pamatyti šį stebuklą. Vilniaus gubernijos atmintinėje knygoje šitaip įamžintas traukinio atvykimas: „Vos pasigirdus traukinio švilpukui, minia džiugiai ėmė šnarėti: „Eina, eina.“ Dūmų kamuoliais virsdamas atpūškavo garvežys ir po kelių akimirkų sustojo, o minia šaukė: „Valio!“ Vilniečių vardu atvykusius pasveikino Vilniaus archeologinės draugijos pirmininkas grafas Eustachijus Tiškevičius. Jis kreipėsi į susirinkusiuosius, pasveikindamas visus: „Ponai, Jūs matote Vilniaus gyventojus, džiaugsmingai susirinkusius pasveikinti pirmojo garvežio atvykimą į senąjį miestą.“
 
Geležinkelio“ miestai
 
Netrukus per Lietuvą nusidriekė ir daugiau geležinkelių, o sykiu su jais išdygo daugybė geležinkeliostočių, tiltų ir dar nematyti neregėti statiniai – Kauno ir Panerių geležinkelio tuneliai. Į Kauno tunelio atidarymą buvo atvykęs net Rusijos caras Aleksandras II, kuris įmūrijo į tunelio sieną paskutinę simbolinę plytą. Mentelė, kuria caras įmūrijo plytą, iki šiol yra saugoma Lietuvos nacionaliniame muziejuje.
Geležinkelio stočių reikėjo daug, nes traukiniams tekdavo dažnai stoti, pasipildyti vandens ir kuro atsargų. Pirmaisiais geležinkelio eros metais išdygo net dvidešimt viena stotis: Lentvario ir Virbalio (aukščiausios klasės), Vilniaus ir Kauno (pirmos klasės) ir Švenčionėlių, Dūkšto, Kazlų Rūdos, Varėnos, Žaslių, Bezdonių, Ignalinos, Marcinkonių, Mauručių, Pabradės, Pilviškių, Rūdiškių, Turmanto, Valkininkų, Vievio, Vilkaviškio (žemesnių klasių). Tuo metu geležinkelio stotys buvo skirstomos į penkias klases. Pirmos ir antros klasės stotyse privalėjo būti keleivių namai, pirmos klasės stotyse – dar ir dideli bufetai, nes jose traukiniai stodavo tam, kad keleiviai galėtų papietauti. Seni žmonės pasakoja, kad prieš Pirmąjį pasaulinį karą traukiniai važiuodavo tik darbo dienomis, o sekmadienio vakarais stočių laukiamosiose salėse vykdavo šokių vakarai. Susirinkdavo jaunimaspasišokti, vyresnieji – aptarti svarbių gyvenimo įvykių, savo kaimo naujienų.
Aplink stotis augo geležinkelininkų gyvenamieji namai, keleivių namai, garvežių depai, vandentiekiobokštai, siurblinės, „pakhauzais“ vadinami sandėliai, tarnautojų pirtys, tvartai, iešmininkų būdelės. Visi šitie pastatų tipai dar yra išlikę skirtingose stotyse. Turtingiausią geležinkelio infrastruktūros pastatų kompleksą išlaikė Bezdonių geležinkelio stotis.
Čia išliko visi pagrindiniai objektai (keleivių namas, du „pakhauzai“, rampa, keturi geležinkelininkųgyvenamieji namai, pagalbiniai statiniai. Taip aplink geležinkelio stotis išaugo ir nauji Lietuvos miestai Kaišiadorys, Švenčionėliai, Mažeikiai, Kazlų Rūda, Ignalina. Sparčiai pradėjo augti Radviliškis, Šiauliai.Pasakojama, kad tiesiant geležinkelį šie du miestai varžėsi, kuriame iš jų bus leista statyti aukštesniostatuso stotį. Laimėjo Radviliškis, jis tapo antros klasės, o Šiauliai – trečios klasės stotimi.
 
Ilgiausias Lietuvos tiltas – traukiniams
 
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, geležinkelius ėmėsi tvarkyti kraštą užėmę vokiečiai – traukiniųeismas buvo labai svarbus karo tikslams. Jie nutiesė nemažai naujų geležinkelių, bet užvis įdomiausiasto laikotarpio palikimas – Lyduvėnų geležinkelio tiltas, kuris žavi dar ir šiandien. Tai ilgiausias tiltas Lietuvoje, iškilęs aukštai virš Dubysos ir jos slėnio. Medinį tiltą kadaise statė du tūkstančiai karo belaisvių, ir jau tuomet, 1915 metais, jis buvo vienas didžiausių tiltų Europoje.
Tačiau šis tiltas nebuvo saugus: didelis, aukštas, ilgas, netvirtas – kas kartą, užvažiavus ant jo traukiniui, lingavo ir atrodė, kad tuoj sugrius, be to, galėjo užsidegti. Todėl jau kitais metais šalia jo pradėtas statyti naujas plieninis Lyduvėnų tiltas. Tuo metu jis atrodė tikras stebuklas, žmonės grupėmis važiuodavo jo pasižiūrėti. Nebereikalingą medinį tiltą išardė, o metalinis tiltas buvo susprogdintas jau per kitą – Antrąjį pasaulinį karą, bet 1951 metais atstatytas. Juo traukiniai važiuoja ir šiandien.
1918 metais paskelbusi nepriklausomybę, Lietuva perėmė geležinkelius iš Vokietijos, o pačius traukinius nuomojosi iš vokiečių už tam tikrą mokestį. 1919 metų pavasarį prasidėjo lietuviškų traukinių eismas siauruoju geležinkeliu Kaune tarp senamiesčio ir Panemunės. Po karo geležinkeliai buvo labai nusiaubti, Lietuvos geležinkelininkams teko juos taisyti, pertvarkyti kelius, sujungti juos į bendrą tinklą, vėliau – nusipirkti naujų, modernių, greitų traukinių.
Antrasis pasaulinis karas vėl suniokojo geležinkelius. Sovietų valdžios metais jiems teko skaudi misija traukiniais buvo vežami žmonės į tremtį Sibire. Tad labai džiaugiuosi, kad dabar traukiniais darda ne kareiviai į mūšį, ne tremtiniai, o linksmi keliautojai ar poilsiautojai. Geros ir jums vasaros!
 

Prenumeruok
Užsiprenumeruok – ir „Bitutė“ atskris tiesiai į tavo namus!
Prenumeratą  įsigyti galite išties paprastai – internetu arba nuėję į bet kurį Lietuvos pašto skyrių. O subūrusiems prenumeratorių komandą, dar pritaikysime ir nuolaidą!

Plačiau
Kontaktai

VšĮ Bitutės žurnalas"
Adresas: Pilies g. 8
LT-01123 Vilnius

Redakcija
Viršupio g. 5
LT-01215 Vilnius
Mob. tel. 8 615 37708
El. p. redakcija@bitute.lt

Naujienos
informacija ruošiama
Mūsų draugai
Naudinga

Kaip prenumeruoti?