Per tamsą - šviesos sutikti

Naujo rudens auginimas

Lietus vis lijo ir lijo – mes sakėme, kad tai labai panašu į rudenį, nors buvo tik rugpjūčio pradžia, pati gražioji vasara. Dabar lietus nelyja, pro klasės langą žnaibosi saulelė ir mes žinome, kad tai – tikrai ne vasara, o ruduo. Nors toks panašus į vasarą...
 
Jūs jau žinote, kad tarp vasaros ir rudens matomos ir apčiuopiamos ribos nėra. Tačiau mes jau seniai pajutome rudenį. Diena tapo jau gerokai trumpesnė, naktis ilga. Rudens naktys turi labai svarbią užduotį – kol nešviečia saulė, atvėsinti žemę ir vandenis, verpti rūko miglas, barstyti rasos karolius. Gražus toks ruduo, ypač jo pradžia, kai sustojęs po dar žaliu klevu gali žiūrėti į krapnojantį lietų ar pro lapus spinduliukus svaidančią saulę. Jis gražus dar ir tuo, kad pievose gausu žiedų, darželio jurginai tokie sunkūs, kad pirmieji rudeniniai obuoliai prisirpo, o moliūgai darže yra statinės dydžio.
 
Jeigu rugsėjo vidury bandysi prisiminti rugsėjo pirmosios rytą, kuris buvo kitoks nei visi, galėsi pamatyti, kas įvyko apie tave. Keista – beržų viršūnėse jau geltonų lapų pribirę, po nakties ant žemės geltonuoja obuoliai. Kiekviena diena dabar yra vis kitokia, pirmiausia mus vedanti į rudens lygiadienį, o paskui – vis gilyn į rudenį.
 
Į rudenį mes nežiūrime pro langą, jį smagiau pačiam paliesti, pamatyti ir galbūt net įsidėti į kišenę. Štai šie obuoliukai tam tinka labiausiai, o čia – kaštonai. Kaštonas – ne mūsų kraštų augalas, juos atsivežėme iš Balkanų pusiasalio. Jiems čia patiko ir mes tikime, kad jie yra tokie patys, kaip mūsų ąžuolai, klevai ar uosiai. Ar prisimenate, kaip gražiai jie žydėjo? O po to – kaip ant jų šakelių augo spygliuoti maži bumbuliukai. Dabar tie bumbulai jau obuoliuko dydžio ir vis plyšta, trūksta, paberdami ryškiai rudus, žvilgančius, iš drūtumo net braškančius kaštonus. Taigi, ir juos galime dėtis kišenėn. Ką dar?
 
O, kokie raudoni šermukšniai! Jų kekės nulenkusios šakas, obuoliukais vadinami šermukšnių vaisiai žvilga, vilioja, Štai paimam jų saujelę į burną... Oooooo! Na ir rūgštumėlis, na ir aitrumėlis! Kad smagiau būtų, mes štai tų raudonų uogelių paragausim... oi – oi – oi! Taigi čia putinas. Kol nebuvo šalnų, ir šermukšniai, ir putinai labai aitrūs. O šiaip – visai nieko – iš šermukšnių galima netgi uogienę virti. Na gerai, jei netinka uogos, eikime grybauti...
 
Šių metų vasara užaugino tokius grybų tiltus, kad jais, sudėjus vieną ant kito, būtų galima užkopti iki dangaus. Gali būti, kad dabar tuos tiltus jau pamiršote, o kas liko, slepiama stiklainiuose – juk mūsų mamos ir močiutės grybus marinavo, sūdė, o tėtės ir seneliai džiovino. Tačiau ruduo taip pat grybų metas, tiesa? Todėl pasiimame kuo didesnį krepšį grybams krauti ir ryte per rasą brendame į girią. O, kokie voratinkliai žvilga... Kaip nuo lapų kapsi rasos lašeliai... Na, kurgi jūs, grybai grybeliai?
 
Jūs nesakykite, kad grybai nuo jūsų slepiasi. Kam jiems tą daryti, jeigu girioje gyventi taip gera, o tikimybė būti surastam yra visai nedidelė. Na va – pirmas, labai gražus ir visai nesislapstantis. Jo kepurė raudona, su baltais taškais... Nelieskite šio grybo, tai paprastoji musmirė. O štai tą... na... tokį... gal ir nematytą? O tą, kitą, kurio vardo nežinome? Ar juos galima rinkti ir valgyti? Ne, niekada nerinkite grybų, kurių nepažįstate ar dėl kurių abejojate. Jei pažįstate tris grybų rūšis, rinkite tik jas, jei dvi – taip pat rinkite tik dvi. Grybai gali būti labai pavojingi mūsų sveikatai. Kodėl mes turėtume ja rizikuoti?
 
Ant pintinės dugno raičiojasi pirmi šio ryto baravykai, geltonuoja sauja voveraičių. Gal jau pakaks? O čia kas mus iš aukštai sveikina? Užverčiame galvas ir regime dangaus mėlyne nuplaukiantį gervių trikampį. Jūs jau išskrendate, laimės paukštės? Išnešate rudenį?
 
Dar ne visi paukščiai išskrido, nors jau ir po rudens lygiadienio. Dar taip smagiai skrenda kikiliai, zylės, padrikais pulkais ore šmėžuoja kėkštai. Apie vidudienį jų skridimas nusilpsta, paukščiai leidžiasi lesioti – medžių lapai jau geltoni, margi, paukščiai pradingsta tarp jų, kopinėja šakelėmis, naršo žievės plyšiuose. Kiti leidžiasi žemėn ir varto lapus, o po jais tiek visokio gėrio – sliekų, kirminiukų, sraigelių. Net pavydas ima, kai pagalvoji apie tokią paukščių puotą.
 
Kai plyksteli saulė, nuo kalvos priešais mus atsiveria spalvotas ruduo – sakytum, čia tikras dailininkas teptuku vis ėmė nuo paletės dažus ir tepė, taškavo, margino. Labai gražiai išėjo, ruduo spalio vidury yra nepakartojamas. Toks galėtų būti ir būti...
 
Tačiau taip neįvyks, nes vakare dangus išsigiedrijo, nosį ėmė žnaibyti vėsa. Ryte žemė sidabravo šarma, o šalnos pakąsti lapai sūkuriavo žemėn. Negi visi taip ir nukris? Ne, ne visi. Juos nuplėš vėjas – kai tik apsiniauks, kai pasisuks šiaurys, nuskries lapai takais, suvirs į griovelius, įdubas. Pakelsime aukštyn akis ir manysime išvysią plikas medžių šakas...
 
Ne, gamtoje dar daug spalvų. Dar tik laukiame lapkričio, kuris nurengs miškus, sodus ir parkus. O dabar – eime į gamtą spalvų ieškoti, lapais žaisti ir siausti. Ruduo niekur neskuba, bet praleidę tokią dieną rytoj viso to grožio jau galime nepamatyti.


Prenumeruok
Užsiprenumeruok – ir „Bitutė“ atskris tiesiai į tavo namus!
Prenumeratą  įsigyti galite išties paprastai – internetu arba nuėję į bet kurį Lietuvos pašto skyrių. O subūrusiems prenumeratorių komandą, dar pritaikysime ir nuolaidą!

Plačiau
Kontaktai

VšĮ Bitutės žurnalas"
Adresas: Pilies g. 8
LT-01123 Vilnius

Redakcija
Viršupio g. 5
LT-01215 Vilnius
Mob. tel. 8 615 37708
El. p. redakcija@bitute.lt

Naujienos
informacija ruošiama
Mūsų draugai
Naudinga

Kaip prenumeruoti?