Skruzdėlytės Greitutės naujienos

  • Titulinis
  • Skruzdėlytės Greitutės naujienos

Ką rasi senoje spintoje?

Neseniai knygynuose pasirodė edukacinė knyga apie tautinį kostiumą ,,Sena spinta”. Jos sumanytojai sako, kad idėja sukurti ir išleisti knygelę  kilo iš tikrų vaikiškų klausimų: kodėl būtent tokie, o ne kitokie buvo aprėdai senovėje, ką reiškia vienas ar kitas tautinio kostiumo elementas.
Knygutė –  tai smagus ir linksmas mažos mergaitės ir jos močiutės pokalbis apie tai, kas galėjo būti sudėta į gražią, ornamentais išpieštą spintą, kuri stovi kaimo sodyboje. Kodėl ta spinta tokia nedidelė, o dabartinės iki lubų stumdomomis durimis? Ar seniau žmonės turėjo mažiau drabužių? Kur senovėje pirkdavo drabužius, jei nebuvo akropolių? Visi šie „kvaili“ vaikiški klausimai gali būti pretekstas nusikelti į tolimus protėvių laikus, pažvelgti į pasaulį jų akimis, suvokti, kas tada buvo gražu, praktiška, simboliška, kas keliavo iš kartos į kartą ir atkeliavo iki mūsų dienų.
 
Ištraukos iš knygutės:
 
Adelė, pamačiusi seną spintą, nustebo: kaip į ją galėjo tilpti visos šeimos drabužiai, jei jų namuose stovi spinta per visą sieną ir iki pat lubų, o vis tiek mama dejuoja, kad niekas netelpa?
 
 
Senovėje žmonės turėjo drabužių kur kas mažiau, nei dabar turime mes. Žinoma, ir tada kiekvienas norėjo turėti kuo daugiau ir kuo gražesnių, bet ne kiekvienam tai buvo pagal išgales. Drabužis buvo turtas, tarnaudavęs visą gyvenimą, o kartais perduodamas ir kitoms kartoms. Žinoma, kasdieniai darbiniai drabužiai taip ilgai netverdavo – susidėvėdavo, tačiau išeiginiai buvo labai branginami. Mados taip greitai nesikeisdavo, kaip kad mūsų laikais. Drabužio vertę sudarė ir medžiaga, ir įdėtas darbas jį siuvant bei puošiant.
Daug šimtmečių lietuviai drabužius laikė ne spintose, o skryniose. Spintos į valstiečių namus pamažu atkeliavo tik XIX amžiuje. Tai buvo naujovė, nusižiūrėta iš dvarų ir bažnyčių. Spintoje buvo kabinami geriausi šeimynos drabužiai: kailiniai, švarkai, sermėgos. Kitus drabužius dėdavo tiesiog į skrynias ar kabindavo ant vinies.
Skrynių namuose būdavo daug ir įvairiausių. Kiekviena tekanti mergina  privalėjo turėti bent vieną kraičio skrynią. Kraitinės skrynios būdavo puošiamos ornamentais, išgražinamos. Kitos namų skrynios būdavo tiesiog tvirtos, kartais kaustytos.
Skrynia buvo universalus baldas, kuris atstodavo kelioninį lagaminą išsiruošus kur toliau. Suapvalintas skrynios dangtis pritaikytas vandeniui nutekėti, jei kelionėje merktų lietus.
O kartais šeimos drabužiai būdavo laikomi net ne skryniose, o kubiluose, iš kurių čia pat galėjai pasiimti prireikusį kasdienį drabužį.
 
„O kodėl moterys taip keistai apsimuturiuodavo galvas? Juk kur kas patogiau nešioti gražią megztą kepuraitę, tokią kaip mano“, – paklausė Adelė.
 
 
Nuometas, kokius matome lietuvių moterų tautiniuose drabužiuose, yra atkeliavęs iš viduramžių. Tai buvo kilmingos moters kostiumo detalė, tokius nuometus nešiodavo karalienės. Viduramžiškas nuometas būdavo sudarytas iš trijų dalių: puošnaus audinio, dengiančio pasmakrę, šalio, krentančio ant pečių ir šydo, dengiančio viršugalvį. Šydas būdavo sutvirtinamas karūna.
Kaimo moterys truputį pakeitė nuometo konstrukciją – pavyzdžiui, aukštaitės visas tris jo dalis suformuoja iš vieno audinio gabalo. Tokių nuometų galima pamatyti ne tik lietuvių, bet ir kitų tautų tautiniuose kostiumuose.
Moterys galvas dengdavo ne tik dėl grožio, savo statuso, bet ir praktiniais sumetimais. Žiemą galvos apdangalas šildydavo, vasarą saugodavo nuo saulės. Ištekėjusių moterų galvos apdangalai būdavo kitokie nei jaunų merginų. Mergaitės ir merginos galėjo vaikščioti ir vienplaukės, o ištekėjusi moteris – jau ne. Net skarų rišimo būdas rodydavo moters padėtį šeimoje. Jaunos mergaitės surišdavo skarelę pasmakrėje, vyresnės – pakaušyje, kartais vieną skarą rišdavosi ant kitos.
 
Ką darydavo žmonės, jeigu staiga sustorėdavo ar suplonėdavo, o drabužių turėdavo tiek mažai?“ – klausia Adelė.
 
 
Apkūnių žmonių nebuvo daug, nes visi nuo ryto iki vakaro dirbdavo įvairiausius ūkio darbus. Ir maistas nebuvo toks sotus ir gausus, kaip dabar. Žmonės laikėsi pasninko. Dabar gražu, jei merginos liemens apimtis – 60 centimetrų, o senovės dzūkaitės galėdavo pasigirti net 50 centimetrų liemeniu. Žemaitės buvo kiek stambesnės, jų vidutinė liemens apimtis – 70 centimetrų.
Kasdieniai drabužiai buvo pritaikyti kūno pokyčiams. T formos marškiniai plačiomis rankovėmis būdavo praktiškai neišaugami, nes rankogalių ir apykaklės plotį buvo galima reguliuoti sagomis. Klostyti moterų sijonai irgi gana paprastai praplatėdavo ar susiaurėdavo reguliuojant juosmens plotį. Vyrų kelnės neturėjo užtrauktukų, kaip kad dabar, – juosmuo būdavo surišamas virvele, juosta.
Jei žmogus sustorėdavo ar sublogdavo, persiūti reikėdavo nebent išeigines sermėgas ir liemenes.
 Darbiniai drabužiai tarnaudavo trumpiau, o išeiginiai – kartais ir visą gyvenimą.
 
Knygos dailininkė Eglė Gelažiūtė-Petrauskienė sako, jog buvo įdomu iliustruoti šią knygutę, nes pati sužinojo daug naujų dalykų. Jos dukterėčia, pirmokė Kornelija, negalėjo patikėti, kad žemaitės senovėje nešiodavo po penkis sijonus.
Iš tiesų – senoviniais drabužiais vilkėdami šiandien nesijaustume labai patogiai. Kaip vaikai važinėtų riedlentėmis, jei sijonai būtų platūs ir iki žemės?!
 

Prenumeruok
Užsiprenumeruok – ir „Bitutė“ atskris tiesiai į tavo namus!
Prenumeratą  įsigyti galite išties paprastai – internetu arba nuėję į bet kurį Lietuvos pašto skyrių. O subūrusiems prenumeratorių komandą, dar pritaikysime ir nuolaidą!

Plačiau
Kontaktai

VšĮ Bitutės žurnalas"
Adresas: Pilies g. 8
LT-01123 Vilnius

Redakcija
Viršupio g. 5
LT-01215 Vilnius
Mob. tel. 8 615 37708
El. p. redakcija@bitute.lt

Naujienos
informacija ruošiama
Mūsų draugai
Naudinga

Kaip prenumeruoti?