Skruzdėlytės Greitutės naujienos

  • Titulinis
  • Skruzdėlytės Greitutės naujienos

Draugaukime? Kodėl gi ne!

Pirmiausia norėčiau priminti jums, „Bitutės“ skaitytojai, senąją žodžio „bičiulis“ reikšmę ‒ tai tie, kurie turi bendrų bičių. Jie bičiuliaujasi ‒ turi bendrų veiklų ir padeda vieni kitiems, kai sunku.
Pirmoji knygelė, apie kurią papasakosiu, irgi apie bičiulystę. Neringos Dangvydės apysakaitės „Vaikas su žvaigžde kaktoje“ pasakotojas ‒ jūsų bendraamžis Tomas. Jis gyvena tik su tėčiu. Mama išėjo, kai Tomui buvo penkeri, pasakiusi, kad grįš, kai Tomas parašys „tinkamą klausimą“. Taigi Tomas dabar to klausimo ir ieško. Mokyklą jis pradeda lankyti nerimaudamas. O kas, jeigu vaikai ims klausinėti, kur jo mama?..
 
Vis dėlto klasėje Tomas randa draugų. Tai ‒ Martynas ir Giedrius. Jie šiek tiek kitokie nei bendraklasiai. Martynas ‒ neregys, tačiau visi veržte veržiasi su juo draugauti. Jiems įdomu, kaip Martynas nematydamas užsiriša batų raištelius, netgi ‒ kaip valgo. Ir Martynas rodo. Jam patinka būti dėmesio centre. Vis dėlto tuomet darosi sunku suprasti, kurie draugai ‒ tikri. Tačiau Tomui su Martynu labai įdomu.
 
‒ Žalia – švelni kaip žolė, ‒ kartą pasakė jis, kai vieną popietę vėl sėdėjome ant mudviejų šakos.
Taip netikėtai atradau Martyno spalvų pasaulį. Pasirodo, spalvų nebūtina matyti. Jas galima paliesti, užuosti, paragauti.   
Ruda spalva Martynui pati skaniausia. Ji kaip šokoladas. Tirpsta burnoje ir greitai baigiasi. Netgi juodasis šokoladas iš tiesų yra rudas. Tik labai tamsus. [...]
Geltona spalva kvepia liepžiedžiais.
O balta ‒ pienu. Arba jazminais.
 
O štai Giedriaus bendraklasiai privengia. Jis turi proto negalią. Jam sunkiau suprasti mokytojos užduotis, jis lėtokai galvoja ir kalba, greičiau pavargsta. Vis dėlto Tomas susidraugauja ir su Giedriumi. Ir štai dėl ko... Jie visi trys ‒ Tomas, Martynas ir Giedrius turi bendrą svajonę ‒ tapti geologais. Giedrius labai kruopštus ir tvarkingas, jam patinka rūšiuoti akmenis, galima būtų netgi brangakmenius patikėti. Martynas nemato, bet pagal paviršiaus gruoblėtumą, netgi pagal kvapą gali pasakyti surasto akmens pavadinimus. Na, o Tomas? Jis galėtų kuo puikiausiai vadovauti jų ekspedicijoms! Kaip šiai neįprastai „geologų komandai“ sekėsi, sužinosite, perskaitę iki galo. Pabaigoje (tik neatsiverskite jos iškart!) bus surastas ir tas svarbiausiasis klausimas mamai... Bet ar ji grįš?..
 
Antroji knygelė irgi, galima sakyti, apie kiek neįprastą bendravimą. Tai Gajos Gunos Eklės „Brolis, kurio nereikėjo“. Tiesa, iš pradžių apysakaitės veikėją Gvidą žinia apie brolį labai nudžiugina. Jis tiesiog trykšta nekantrumu, įsivaizduoja, kaip šaunu būti vyresniuoju: kai brolis gims, jis mažąjį nešios, o kai paaugs ‒ gins nuo kiemo mušeikų! Deja, netrukus paaiškėja, kad „brolis“ bus jo bendraamžis ‒ tėvai nutaria įsivaikinti berniuką Tomą iš vaikų namų. Gvidui atrodo, kad jo gyvenimas verčiasi aukštyn kojom.  
 
– Nenoriu jokio brolio. Kaip jūs to nesuprantat.
– Gvidai...
– O kad nesuprantat, tai nekliudykit manęs.
– Gvidai! Baik atsikalbinėti, – sudraudė tėtis.
– Nebaigsiu nė už ką. Be to, arbata su cukrum, o ne su medum. Ir sausainių neatnešei, – išsprūdo Gvidui.
Staiga tėtis pratrūko juoktis. Garsiai ir skar­džiai. Ir kvatojosi taip, kad net įkvėpti negalėjo, o akių kampučiuose ištryško ašaros. Tiesiog springo juoku.
– Žinai, tėti, – galiausiai vos gaudydamas orą cyptelėjo Gvidas, – aš tave myliu.
– Aš tave irgi, – tarė tėtis apkabindamas sūnų.
– Tai kodėl tau manęs neužtenka?
 
Vis dėlto tėvų sprendimas galutinis ir Gvidui tenka susitaikyti su tuo, kad jis turės brolį. Atvirai pasakius, man keistoka, kad į jo nuomonę nebuvo atsižvelgta. Gvido šeima atrodo kažkokia pakrikusi, kur vadovaujamasi emocijomis. Mama ‒ karštakošė, užsiplieskianti lyg degtukas. Gvidas toks pats. Tik tėtis ramus. Būtent mama prieš metus sutiko Tomą rengdama kalėdinį koncertą vaikų namuose. Ir jai jo pagailo. Ji visus metus slėpė nuo Gvido, kad jį lanko... Hm. Kažko aš čia nesuprantu... Bet tiek to. Ne tai knygoje svarbiausia. Ar įmanoma, kad Gvidas ir Tomas taptų bičiuliais? Juk Gvidas jau iš pat pradžių nusiteikęs priešiškai. Naujajam šeimos nariui jis rašo labai keistą laišką. Ir iš jo gauna ‒ Gvido akimis, dar keistesnį. Galiausiai jie susitinka. Tomas kelis savaitgalius praleidžia jų namuose. Pabaiga nuspėjama. Visos tokios knygos baigiasi panašiai gerai. Bet išduosiu paslaptį ‒ ne pabaiga jose svarbiausia, o kaip po truputį tokią laimingą pabaigą pasiekti. Juk ne veltui sakoma, kad iš knygų galima daug ko išmokti. Tada ir gyvenime pakliuvus į keblią padėtį gali tikėtis paties geriausio. Pavyzdžiui, kad „brolis, kurio nereikėjo“ taps tuo, kurio į nieką kitą neiškeistum!
 
Knygelės „Vaikas su žvaigžde kaktoje“ ir „Brolis, kurio nereikėjo“ tapo Nacionalinio vaikų literatūros konkurso laureatėmis ir greitai pasieks visos Lietuvos mokyklas ir bibliotekas. Apie pirmosios vietos nugalėtoją – Ilonos Ežerinytės „Šunojaus dieną“ ‒  papasakosiu jau kitąmet. 
O ar norėtumėte susibičiuliauti su... Natukais? Jei taip, tuomet dabar kviečiu į Muzikėnų šalį! Ją reikia atrakinti ne bet kokiais, o smuiko ir boso raktais. Žinojote? Pakeliauti po šią šalį padės pasakų ir užduočių knygelė „Natukai iš Muzikėnų šalies“. Ją kūrė net keturios autorės ‒ Valerija Skapienė, Dovilė Kirdaitė, Ieva Krivickaitė ir Toma Vaišvilaitė, o išleido choro studija „Ugnelė“. Dailininkė Lidija Pakonaitytė pasistengė, kad užduotys būtų ne tik surašytos, bet ir nupieštos.
 
Muzikėnų šalyje galima užklysti į Mažoro slėnį. Aplankyti Saulę jos keistuose namučiuose – vienas mažesnis su dviem kaminėliais, kitas didesnis ‒ su trim. Pažaisti Saulės žaislų kambaryje. Nukeliauti į Muzikėnų pilį. Ir dar daug daug visko... Žinote, jeigu tokią knygelę būčiau turėjusi vaikystėje, būčiau lengviau mokiusis muzikos. Kaip atrodo penklinė, dar žinau, bet prisiminti, kas yra aliteracijos ženklai ‒ diezas, bemolis, bekaras, ir kam jie reikalingi, nėra taip lengva. O Natukai gali padėti! Su tokiais bičiuliais Muzikėnų šalyje nepražūsite. Net jeigu ten bastosi keli drakonai...
     

Prenumeruok
Užsiprenumeruok – ir „Bitutė“ atskris tiesiai į tavo namus!
Prenumeratą  įsigyti galite išties paprastai – internetu arba nuėję į bet kurį Lietuvos pašto skyrių. O subūrusiems prenumeratorių komandą, dar pritaikysime ir nuolaidą!

Plačiau
Kontaktai

VšĮ Bitutės žurnalas"
Adresas: Pilies g. 8
LT-01123 Vilnius

Redakcija
Viršupio g. 5
LT-01215 Vilnius
Mob. tel. 8 615 37708
El. p. redakcija@bitute.lt

Naujienos
informacija ruošiama
Mūsų draugai
Naudinga

Kaip prenumeruoti?