Žiogo Olimpo stadionas

Rusnės džiaugsmas – dailusis čiuožimas

Vienuolikmetė Rusnė neįsivaizduoja savo gyvenimo be dailiojo čiuožimo. Jau ketvirtus metus kasdien ji treniruojasi ant ledo po dvi tris valandas, kad pasiruoštų varžyboms ar patobulintų kokią čiuožimo figūrą. Rusnė eina čiuožti ant ledo kiekvieną dieną, net ir vasarą, o pailsėti per metus gali tik porą savaičių.
 
Entuziazmas
 
Dailųjį čiuožimą penktokė Rusnė Opulskytė atrado visai netikėtai. Kartą, leisdama laiką Vilniaus „Akropolio“ prekybos centro kavinėje, septynmetė stebėjo ant ledo čiuožiančias mergaites: „Man buvo labai gražu. Jos visos atrodė tokios grakščios, taip gražiai apsirengusios ir be galo gražiai čiuožė. Tada panorau taip čiuožti ir aš.“ Nieko nelaukusi mergaitė kartu su dviem draugėmis užsirašė į dailiojo čiuožimo būrelį. Rusnės draugės vėliau būrelį metė, o pati Rusnė, atvirkščiai, taip užsikrėtė šiuo sportu, kad entuziazmas ir noras čiuožti profesionaliai tik didėjo. „Ji labai norėjo, todėl gana greitai tobulėjo. Nuolat prašydavo ir ragindavo mane nuvežti ją ant ledo. Palyginti su kitais vaikais, Rusnė šį sportą pradėjo lankyti vėlokai. Paprastai vaikai čiuožti pradeda sulaukę penkerių ar dar jaunesni, tad Rusnei reikia įdėti daug pastangų, kad pasivytų savo bendraamžius“, – pasakoja Rusnės mama Raimonda.
 
 
Kantrybė
 
Dailusis čiuožimas reikalauja begalinio darbo ir kantrybės, nes mokantis sudėtingesnių figūrų tenka daug kartų kristi ir vėl bandyti. „Jeigu nepavyksta, susikaupiu ir darau iš naujo. Jeigu vėl nepavyksta, vėl bandau, stengiuosi klausyti trenerės pastabų ir taisyti klaidą“, – pasakoja Rusnė.
Itin nelengvas yra šuoliukų mokymosi procesas. Iš pradžių reikia išmokti viengubus šuoliukus, vėliau dvigubus ir pašokus ore apsisukti du kartus. Paskui dar laukia trigubi šuoliukai. Po bandymų atlikti šuoliukus taisyklingai, kojos ir keliai neretai būna mėlynių nusėti. Kad išmoktum puikiai atlikti šuoliuką, reikia kartoti begalę kartų. Tai gali užtrukti metus ir daugiau: „Kai pagaliau pavyksta atlikti figūrą taip, kaip reikia, ateina labai didelis džiaugsmas ir entuziazmas. Kartais atrodo, kad nekenti to šuolio, nes vis neišeina. Tačiau kai pavyksta, norisi kartoti ir kartoti.“
 
Šis sportas – tai kova su savimi, kurioje būna ir nusivylimo, ir ašarų, ir didelio džiaugsmo. „Tai tarsi gyvenimo mokykla. Lengvai nieko nepasieksi. Reikia visur dirbti, – įsitikinusi Rusnės mama. – Kartais sakau dukrai, kad kai bus gyvenime sunku, prisiminsi, kaip per treniruotes įveikei save ir nugalėjai sunkumus.“
 
Varžybos
 
Per mėnesį Rusnė dalyvauja vienose ar dvejose varžybose. Dažniausiai varžytis važiuoja į Latviją, nes šioje šalyje geresnės sąlygos dailiajam čiuožimui. Lietuvoje tarptautinės varžybos vyksta Kaune, pradedantiems sportininkams varžybos organizuojamos Šiauliuose, Elektrėnuose ir Klaipėdoje.
Latvijoje Rusnei savo grupėje yra pavykę laimėti ne vieną pirmąją vietą, tačiau yra tekę iškovoti ir žemesnes vietas. Į šią šalį Rusnė dažniausiai važiuoja su tėvais mašina. Taigi šis sportas įtraukia ne tik vaiką, bet ir visą šeimą.
 
Atsižvelgdama į savo grupės reikalavimus, Rusnė kas kelerius metus parengia ne trumpesnę nei dviejų minučių programą ir su ja važiuoja į varžybas. Tai kaip šokis, kurį kiekvienas čiuožėjas kartu su treneriu pastato individualiai, parenka muziką ir sudėlioja reikiamus elementus.
 
Traumos
 
Šiame sporte pasitaiko ir traumų. Štai kartą mankštindamasi Rusnė pasitempė kojos čiurną, tad prireikė kelių savaičių, kol pasveiko. Pasak mergaitės, tai dažna čiuožėjų trauma: „Pamenu, kartą mane buvo perpūtę ir surakinę kaklą. Reikėjo labai greitai atsigauti, nes artėjo varžybos. Tada, nors ir su visiškai nepagijusiu kaklu, nuvažiavusi į varžybas laimėjau antrą vietą. Pradedantys čiuožti vaikai dažniausiai užsigauna smakrą. Kartą mano draugė griuvo ant ledo ir reikėjo siūti žaizdą smakre. Po traumos į treniruotes ji daugiau nebeatėjo. O kitam būna atvirkščiai – po traumos ar nesėkmės noras tobulėti tik dar labiau išauga.“
 
Paklausiau Rusnės, ar jai nešalta su lengva suknele čiuožti šaltyje ant ledo. „Aš apsivelku du megztinius. Iš pradžių čiuožiu su jais, o kai sušylu, vieną po kito nusivelku“, – atsako čiuožėja.
 
Svajonės
 
Rusnės svajonė – gyvai pamatyti naujo pasaulio rekordo savininkę rusę čiuožėją Jevgeniją Medvedevą. „Man ji labai graži, labai gražiai čiuožia, – žavisi mergaitė. – Aš labai norėčiau tapti gera čiuožėja, gal net paaugusi dalyvauti didelėse varžybose. Bet reikia nepaprastai daug stengtis ir, norint pasiekti aukštų rezultatų, treniruotis ne Lietuvoje, o užsienyje, kur geresnės sąlygos.“
 
 
Jaudulys
 
Per treniruotes dažnai vaikai padaro viską gerai, o štai per varžybas ima ir koją pakiša jaudulys. „Prieš startą visada būna labai baisu, smarkiai jaudinuosi. Tada bandau nusiraminti, susikaupti, – pasakoja Rusnė. – Man nėra taip nutikę, bet mažesni vaikai kartais programos viduryje iš jaudulio pasimeta, sustoja ir sako, kad nebeprisimena, ką daryti toliau.“
 
Profesionaliame dailiojo čiuožimo sporte čiuožėjai dažniausiai tobulėja ir varžybose dalyvauja maždaug iki dvidešimties ir šiek tiek daugiau metų, retas kuris čiuožia iki trisdešimties. Vėliau lieka gražūs atsiminimai visam gyvenimui ir amžina meilė šiai nuostabiai sporto šakai. Tad linkime Rusnei spėti pasiekti savo svajones dailiajame čiuožime ir užkrėsti kitus vaikus savo optimizmu bei stiprybe.
Save

Prenumeruok
Užsiprenumeruok – ir „Bitutė“ atskris tiesiai į tavo namus!
Prenumeratą  įsigyti galite išties paprastai – internetu arba nuėję į bet kurį Lietuvos pašto skyrių. O subūrusiems prenumeratorių komandą, dar pritaikysime ir nuolaidą!

Plačiau
Kontaktai

VšĮ Bitutės žurnalas"
Adresas: Pilies g. 8
LT-01123 Vilnius

Redakcija
Viršupio g. 5
LT-01215 Vilnius
Mob. tel. 8 615 37708
El. p. redakcija@bitute.lt

Naujienos
informacija ruošiama
Mūsų draugai
Naudinga

Kaip prenumeruoti?