Per tamsą - šviesos sutikti

Toks stebuklas kaip žiema

Oho, žiema! Regėjome vieną žiemotą mėnesį, lipdėme sniego žmogelius ir rogutėmis švilpėme nuo kalniuko. Paskui buvo Kalėdos ir Naujieji metai – didžiausios šventės. O dabar atsigręžę atgal snieguotam lauke matome kiškų pėdas, lapės pėdelių virtines. Tačiau sniegas ir laikas paslėpė daug ką iš žiemos pradžios – bent tris atodrėkius, kai lietus nuplovė taip ilgai kauptą žiemos turtą, ledelį, šerkšno nubaltintus medžius. Jei nespėjai viso to nusipiešti ar nufotografuoti, tą gali padaryti ir dabar. Tiesa, iš žiemos pradžios neišliko trumpųjų dienų meto – ar pameni, kaip prieš pat Kalėdas buvo tamsu, kaip rytą ir vakarą sutikdavome panašiai – nepamatę tikrosios dienos šviesos? Po Kalėdų grįžtanti šviesa jau regima ir pastebima: sakytum, kasdien šviesiau tik minute kita, bet kaip tai ženklu! Tokius pokyčius iš karto pastebėjo zylės ir žvirbliai – eidami į mokyklą jau girdime juos krebždant lesykloje. O gal jie nori priminti, kad nepamirštume paberti lesalo?
 
Lesykla žiemą – šventas dalykas. Tie sparnuočiai, kurie lekia prie mūsų namų, jau patikėjo mumis ir dabar niekur nesitrauks – kas rytą skris ir lauks sutūpę ant šakų. Sausio pradžioje lesyklos lankytojai jau keičiasi – iš pradžių buvo zyliukės, bukučiai, geniai, dabar vis dažniau atskrenda žaliukės, svilikai ir gražuolės raudongūžės sniegenos. Ne taip paprasta joms atrasti lesyklą – visus metus slaptai gyvendamos miškuose, sniegenos nesiekia žmogaus kaimynystės. Tačiau kitaip verstis negali, nes čia daug pagundų – įvairių dekoratyvinių medelių bei krūmų vaisių, sėklų. Žinoma, saulėgrąžos lesykloje dar lengviau pasiekiamos ir skanesnės.
 
Sausio 6-ąją, per Tris karalius, atsisveikiname su kalėdinėmis eglutėmis. Jos mums taip ilgai tarnavo, puošė mūsų namus, aplink save būrė visą šeimą. Per Kalėdas po eglutėmis radome dovanų... Dabar eglutės iškeliauja, tačiau mes su jomis turime atsisveikinti labai oriai, pagarbiai. Neišmeskime jų, nes ir spyglius nubarsčiusios, žaliaskarės turi būti surenkamos ir išvežamos, o ten, kur to nedaroma – sudeginamos.
 
Nespėję sugrįžti po atostogų žiūrime, kad jau sausio 25-oji, pusiaužiemis. Jūs jau žinote, kad tą dieną savo urve miegantis barsukas verčiasi ant kito šono ir taip išpranašauja likusią žiemą – kaip ilgai ji truksianti, kokia būsianti. Žvėriukui tą padaryti būtų labai sunku, mums su visais gudriais prietaisais – dar sunkiau. Todėl visada geriausia žinoti, kad su žiema negalima juokauti, kad ji bet kada gali atsigręžti pūgomis, staigiais šalčiais. Ypač pavojingas šaltis po atlydžių ir daugelio saulėtų dienų – tada medžių žievė saulės pusėje atšyla, o naktimis staiga sušąla ir tose vietose plyšta, trūkinėja. Taip medžiai gali būti pažeisti labai pavojingai.
 
Žiemos saulė daro stebuklus, jos laukiame ne tik mes. Tik žiūrėk – vidury dienos nutyla visi paukščiai, net kieme gyvenantys šuniukas ir katinas kažkur pradingsta. Tačiau jie niekur nedingo – tupi saulės spindulių glostomi ir džiaugiasi šiluma. Kol kas spinduliukai dar ne patys kaitriausi, bet šiuo metu nieko šiltesnio nerasi.
 
Vasario pradžioje jau kybo varvekliai – saulė pradeda nuo stogų, šakų, medžių kamienų tirpdyti sniegą – kol susirenka tirpsmo vandens lašelis, praeina nemažai laiko, kol vanduo sušąla. Taip varveklis vis ilgėja, smailėja. Jeigu nepakyla pūga, jie lyg ilgi aštrūs dantys papuošia namų stogus.
 
Pūga vasario mėnesį – visai įprastas dalykas: kažkada vasarį taip ir vadino – pūgiumi. Tačiau įsimintiniausias jo bruožas – nesibaigiantys pokyčiai: po pūgos, žiūrėk, stoja ramybė, plyksteli saulė ir turi prisimerkti nuo sniego baltumo. Tačiau ir ji trunka neilgai, nes per dangų nuskuba tamsių debesų juosta, vėl apniunka, sūkuriu susisuka vėjas ir turime tai, ką turėję. Vasario pūgos gali būti labai pavojingos mums ir gyvūnams – jeigu sniego daug, jei jis purus, gali būti sniegu užnešti, užversti keliai, upeliai, įdubos. Tokiu apgaulingo oro laikotarpiu negalima kliautis tik savo jėgomis.
 
Tačiau pusantros valandos ilgesnė diena, raudoni rytai ir vakarai paukščiams bei žvėrims tapo ženklu, pranešančiu apie netolimą pavasarį. Didžiosios, mėlynosios, pilkosios zylės gieda jau senokai, krankliai sutvarkė lizdus ir vasario gale pradės dėti kiaušinius, perėti. Baigėsi vilkų ruja, vestuves kelia lapės. Kiškiai taip pat galvoja apie pirmąją savo jauniklių vadą. O čia, vieną dieną – vieversiukas! Sustok, neskubėk – norisi sušukti jam, nes paukščiukas turi grįžti pavasarį, sniegams tirpstant. Tačiau jis čirškauja skrisdamas, čirškauja bėginėdamas sniegu ir kažką lesiodamas nuo kurmiarausių.
 
Nesustabdysi pavasario ritmo – iš žiemos jis perims ne sniegą, šaltį ir pūgas, o tai, kas tinka jam. Tegul visais žiemiškais dalykais džiaugiasi žiema!


Prenumeruok
Užsiprenumeruok – ir „Bitutė“ atskris tiesiai į tavo namus!
Prenumeratą  įsigyti galite išties paprastai – internetu arba nuėję į bet kurį Lietuvos pašto skyrių. O subūrusiems prenumeratorių komandą, dar pritaikysime ir nuolaidą!

Plačiau
Kontaktai

VšĮ Bitutės žurnalas"
Adresas: Pilies g. 8
LT-01123 Vilnius

Redakcija
Viršupio g. 5
LT-01215 Vilnius
Mob. tel. 8 615 37708
El. p. redakcija@bitute.lt

Naujienos
informacija ruošiama
Mūsų draugai
Naudinga

Kaip prenumeruoti?