Vabalo Elniaragio metraščiai

Lietuvos patriarchas Jonas Basanavičius

Šalta, speiguota vasario diena. Vilniaus gatvėse minios žmonių. Keturi juodi arkliai traukia katafalką su ąžuoliniu karstu. Lydinčiųjų eisena driekiasi nuo Katedros iki pat Šv. Kazimiero bažnyčios. Jau seniai nematė Vilnius tokių iškilmingų laidotuvių. Kas mirė? Karalius? Prezidentas?
 
Gydytojas svetimame krašte
 
Iš tiesų tą dieną ne tik vilniečiai, bet ir visa Lietuva atsisveikino su labai svarbiu žmogumi. Gal net svarbesniu už prezidentą ar karalių, nors buvo tik valstiečio sūnus. Jį vadino Lietuvos patriarchu, tėvu. Niekas kitas iki šiol nenusipelnė šio vardo, tik daktaras Jonas Basanavičius. Žinome jį kaip mokslininką, gydytoją, pirmojo lietuviško laikraščio „Aušra“ leidėją, visuomenės veikėją. Prisimena ir gerbia Joną Basanavičių ir svetur. J. Basanavičiaus vardu pavadintą gatvę galima rasti ne tik kiekviename Lietuvos mieste, bet ir Bulgarijos miestuose Varnoje bei Lome. Įdomus ir turiningas buvo šio žmogaus gyvenimas.
 
Jonukas gimė 1851 metais, pasiturinčių Suvalkijos valstiečių šeimoje. Tėvai išleido berniuką į mokslus ir tikėjosi, kad bus kunigu, bet užsispyręs vaikis pasirinko medicinos mokslus Maskvoje, tapo gydytoju. Nebuvo atsidėjęs vien medicinai – domėjosi ir Lietuvos istorija, kalba, kultūra, rinko tautosaką, parengė net lietuvišką elementorių, tik iš rusų valdžios negavo leidimo jo spausdinti. Baigęs mokslus, norėjo dirbti gydytoju Maskvoje, bet jaunam, patirties neturinčiam daktarui čia darbo rasti buvo sunku. Tuomet savo moksladraugių bulgarų dėka J. Basanavičius išvyko į Bulgariją, kur Lomos mieste kurį laiką dirbo gydytoju ir ligoninės direktoriumi. Buvo gerbiamas kaip geras gydytojas. Nepamiršo ir Lietuvos – rašė straipsnius į lietuviškus laikraščius. Jų tuo metu nebūta daug, ir visi ėjo tik Mažojoje Lietuvoje – Klaipėdos krašte, kuris tuo metu priklausė Vokietijai. Didžiojoje Lietuvoje, valdomoje rusų, buvo draudžiama leisti knygas ir laikraščius lietuviškomis raidėmis. Apie tuos, spaudos draudimo metus, jau esu jums „Bitutės“ puslapiuose pasakojęs.
 
Pirmojo lietuviško laikraščio leidėjas
 
Vis dėlto Lietuvos šviesuoliai svajojo ir apie lietuvišką laikraštį, skirtą Didžiajai Lietuvai. Šią svajonę ir įgyvendino J. Basanavičius su bendraminčiais. J. Basanavičius tuo metu jau gyveno ir dirbo Čekijoje. 1883 metais pasirodė pirmasis „Aušros“ numeris. „Jau daug šimtų metų praėjo, kaip paliovė Lietuvos giedruotose padangėse spindėjus žvaigždelė, kuri mūsų tėvų tėvams švietė; tamsi, neperregima ūkana apsiautė mūsų linksmą senovėje žemę, visokie vargai ir sunki, o ilga verguvė išdildė iš atminties mūsų paminėjimus laimingesnio ir nevargingo gyvenimo, užmiršome, kuomi mes senovėje buvome... Liko dar kalba mūsų garbinga“, – kreipėsi į skaitytoją Jonas Basanavičius pirmojo „Aušros“ numerio „priekalboje“. Gyvendamas Čekijoje, paskui vėl Bulgarijoje, rūpinosi laikraščio leidimu, o „Aušrą“ slaptais keliais knygnešiai gabeno į Lietuvą, pasiekdavo jis net ir Amerikos lietuvius. Nors „Aušra“ ėjo neilgai, tik trejus metus, ji sutelkė Lietuvos šviesuolius, mokė žmones mylėti savo kraštą, didžiuotis jo turtinga istorija ir sena kalba. Perskaitę „Aušrą“, lietuvybės labui dirbti apsisprendė žymi mūsų rašytoja Žemaitė, Lietuvos himno autorius Vincas Kudirka.
 
Čekijoje ir Bulgarijoje J. Basanavičius gyveno gan ilgai, kurį laiką dirbo Bulgarijos kunigaikščio Ferdinando rūmų gydytoju. Čekijoje buvo sutikęs ir savo gyvenimo meilę, vokietaitę Eleonorą, kuri tapo daktaro žmona, bet praėjus keleriems metams po vestuvių mirė nuo džiovos, o J. Basanavičius nuo tada taip ir liko vienišas. 1904 metais, kai Rusijos valdžia atšaukė lietuviškos spaudos draudimą, jam atsirado proga grįžti į tėvynę. Čia jis jau iš karto buvo gerbiamas, sugebėjo vienyti skirtingus, įvairių pažiūrų žmones.
 
Pasiektas tikslas – Lietuvos nepriklausomybė
 
Grįžęs į Lietuvą, J. Basanavičius dirbo ne tik gydytoju. Domėjosi istorijos mokslu, rengė archeologinius kasinėjimus įvairiose Lietuvos vietose, įkūrė Lietuvių mokslo draugiją, kuriai vadovavo iki pat savo mirties, leido pirmą mokslinį lietuvišką žurnalą „Lietuvių tauta“. Kovojo dėl Lietuvos nepriklausomybės. 1905 metais kartu su bendraminčiais subūrė Didįjį Vilniaus Seimą, kuriame susirinkę lietuvių šviesuoliai paskelbė tikslą: reikalauti Lietuvos savarankiškumo, o pikčiausiu lietuvių tautos priešu paskelbė „dabartinę caro valdžią“. Kova dėl Lietuvos nepriklausomybės truko dar daugiau kaip dešimt metų. Galų gale J. Basanavičiaus svajonė išsipildė – susirinkusi Lietuvos Taryba 1918 metų vasario 16-ąją paskelbė Lietuvos  nepriklausomybę. J. Basanavičius buvo Lietuvos Tarybos pirmininkas ir pirmasis pasirašė Nepriklausomybės aktą.
 
Vėliau J. Basanavičius liko gyventi Vilniuje, kurį netrukus užėmė Lenkija. Taip ir nugyveno likusį gyvenimą – lyg ir Lietuvoje, lyg ir svetimoje valstybėje. Užsiėmė mokslu, rašė į laikraščius, kovojo, kad lenkų valdomame Vilniuje išliktų kuo daugiau lietuvybės.
 
Vasario 16-oji taip ir liko J. Basanavičiui lemtinga diena. Vasario šešioliktą mirė jo mylima žmona Elė. O 1927 metų vasario 16-ąją, kai visa Lietuva džiaugsmingai šventė devintąją nepriklausomybės sukaktį, mirė  ir pats J. Basanavičius. Palaidotas labai pagarbiai – tokių iškilmingų laidotuvių Vilnius jau seniai nebuvo matęs, o Lietuvoje dėl patriarcho mirties buvo paskelbtas penkių dienų gedulas. Pasakojama, kad lietuviai skautai, siekdami parodyti, jog lietuvybė Vilniaus krašte neišnyko, rankomis užkasė J. Basanavičiaus kapą. Iki šiol jis tebevadinamas Lietuvos patriarchu...

Prenumeruok
Užsiprenumeruok – ir „Bitutė“ atskris tiesiai į tavo namus!
Prenumeratą  įsigyti galite išties paprastai – internetu arba nuėję į bet kurį Lietuvos pašto skyrių. O subūrusiems prenumeratorių komandą, dar pritaikysime ir nuolaidą!

Plačiau
Kontaktai

VšĮ Bitutės žurnalas"
Adresas: Pilies g. 8
LT-01123 Vilnius

Redakcija
Viršupio g. 5
LT-01215 Vilnius
Mob. tel. 8 615 37708
El. p. redakcija@bitute.lt

Naujienos
informacija ruošiama
Mūsų draugai
Naudinga

Kaip prenumeruoti?