Skruzdėlytės Greitutės naujienos

  • Titulinis
  • Skruzdėlytės Greitutės naujienos

Knygos apie gerumą, dalinimąsi ir draugystę

Spėkit, ką po eglute randa Skruzdėlytė Greitutė? Žinoma, knygų! Draugai vabaliukai klausia: ar neatsibosta, juk visada žinai, ką gausi. O aš kraipau ūselius: ne! Knyga ‒ visada netikėtumas. Juk nežinai, kokią paslaptį saugo jos puslapiai, kol neperskaitysi. Net jeigu ją šiek tiek gali nujausti iš pavadinimo.
 
Būna knygų, kurios skirtos būtent Kalėdoms. Tai nereiškia, žinoma, kad negalite jų atsiversti karštą vasaros dieną. Tačiau istorijos ten ‒ apie žiemos stebuklus. Aš šiemet dovanų tokias gavau dvi: anglų rašytojo Mato Haigo „Kaip Kalėdų berniukas tėčio ieškojo“ ir lietuvių autorės Rebekos Unos „Pijų ir Nikolą“. Mato Haigo Kalėdų berniuko istorija prasideda kur kas anksčiau nei Rebekos Unos, tad nuo jos ir pradėsiu.
 
Ar galėtumėte patikėti, kad Kalėdų Senelis kadaise buvo mažas berniukas? Jo vardas buvo Nikolas, o gyveno jis su tėčiu Suomijos glūdumoje. Nikolo mama buvo mirusi, jam kaip prisiminimas buvo likusi tik jos iš ropės išskaptuota lėlė. Kitokių žaislų tiesiog nebuvo už ką nusipirkti. Ir ne tik žaislų. Nikolo tėtis dirbo daug ir sunkiai, bet pinigų vis tiek trūko. Tačiau netrūko meilės. Nikolas buvo laimingas. Tėtis su juo kalbėdavosi kaip lygus su lygiu. O vakarais sekdavo pasakas. Ir dar jų namelyje gyveno peliukas Mika. Galbūt vienintelis Nikolo draugas, žinoma, be tėčio, kurį slėgė rūpestis ‒ kaip pagaliau išbristi iš skurdo. Ir štai kartą į jų namus užklydo medžiotojas ir pasiūlė už didelį atlygį keliauti ieškoti elfų miesto Elfhelmo... Jūs tikite, kad toks yra? Suaugusieji ‒ nelabai. Bet Nikolo tėtis nusprendė pabandyti. O kol to miesto ieškos, su Nikolu apsigyveno tėčio sesuo. Ir laimės namuose nebeliko. Tėčio sesuo visai nemylėjo vaikų. Nikolas pajuto, ką reiškia būti našlaičiu. O ir nerimas dėl tėčio didėjo su kiekviena diena. Galbūt nutiko nelaimė, ir jis nesugrįš?
 
Taigi Nikolas išsiruošia į tėčio paieškas. Jis man šiek tiek primena liaudies pasakų veikėjus: jei kam nors reikia pagalbos, būtinai padės. O jeigu kam nors padedi, pagalbos sulauksi ir pats. Taip Nikolas susidraugauja su elniu Žaibu, kuris nuneša jį į Elfhelmą. Ar žinote, kuo elfai skiriasi nuo žmonių? Oi, ne tik smailiomis ausimis! Jie ir gyvena kitaip nei žmonės. Ir jau visiškai kitaip nei skruzdėlytės. Nors mes irgi kartais pasipuošiame sparneliais. Tačiau knygoje elfų gyvenimas pasikeitęs. Elfhelme įvestos naujos taisyklės. Kadaise svetingi, elfai ėmė vadovautis šūkiu „Galas geraširdiškumui“. Kodėl? Kas nutiko? Negi čia bus įsivėlęs Nikolo tėtis? Berniukas tuo niekaip nepatikėtų... Taigi jam teks ne tik surasti savo tėtį, bet ir išgelbėti pagrobtą elfų vaiką. Tačiau ‒ ir tuo ši knyga ypatinga ‒ ne viskas čia baigiasi gerai (vienoje vietoje man taip suspaudė širdį, kad tik noras sužinoti, kas bus toliau, vertė toliau skaityti). Nikolas daug prarado. Bet mes visi išmokstame svarbiausią pamoką ‒ širdies gerumo neatims niekas. Ir galbūt ateis laikas, kai kitiems galėsi dovanoti tai, ko pats kadaise labai norėjai, bet neturėjai, o vienintelė brangenybė buvo iš ropės išskaptuota lėlė.
 
Rebekos Unos knygelėje „Pijus ir Nikolas“ berniuką Nikolą taip pat sutiksime. Nors tai jau kita istorija. Šioje Nikolas vieną vakarą aplanko Pijų ir moko jį dalintis su kitais tuo, ką turi geriausia. Kol nesutiko Nikolo, Pijus turbūt buvo labai vienišas vaikas, o geriausia jo draugė buvo žaislinė kapucino beždžionėlė. Kadaise jis turėjo sesutę. Tačiau dabar ji danguje. Pijui labai rūpi, kaip ji ten gyvena. Pavyzdžiui, ar išmoko minti dviratį. Ar turi su kuo žaisti. Jis norėtų, kad sesutė kada nors paskraidytų kartu su jais, bet Nikolas sako, kad dangaus gyventojams negalima šiaip sau skraidyti žemėje. Užtat pačiam Pijui reikia labai daug ko išmokti. 
 
Nikolas parodo Pijui, koks įvairus gali būti pasaulis. Pavyzdžiui, Indijoje visi stogai lygūs ir gali miegoti ant jų pasitiesęs kilimėlį, tiesiai po žvaigždėmis. O Honkonge arba Niujorke pilna dangoraižių. Tačiau svarbu ne tai. Visuose tuose namuose gyvena žmonės, jie turi vaikų, kurie artėjant Kalėdoms svajoja apie šventę. Tačiau ne visiems šventės būna vienodai gražios. Vaikai, žinoma, labiausiai laukia dovanų.
Ar žinai, kas yra tikra dovana? Tikra dovana ‒ ne ta, kurios negaila atiduoti, nes jos nemėgsti (pavyzdžiui, trečio tokio paties meškino arba gerokai per mažų kojinių su ančiuko Donaldo paveikslėliu). Tikra dovana ‒ kai atiduodi tai, kas tikrai brangu, beveik brangiausia.
 
Pijus mokosi dovanoti būtent tokias dovanas. Ne visada jam pasiseka iš karto. Su mylimiausia beždžionėle skirtis per sunku. O su piešimo kreidelėmis, kad ir sunku, bet galima ‒ jei padovanosi jų tik pusę. Ar jums nėra taip buvę? Nikolas šypsosi ‒ kas nors ir tokia dovana apsidžiaugs. Nudžiuginti kitą ne mažiau smagu, nei gauti dovaną pačiam.
Tačiau net ne dovanos svarbiausia. Pijus pradeda suprasti, kad dalindamasis tuo, ką turi, padarai kitus laimingesnius. Jis susimąsto.
 
‒ Turbūt sunku būti Dievu, ‒ tarė Pijus. Jis galvojo apie visus vaikus, negaunančius dovanų, alkanas antis bei gatvės dailininkus, miegančius brezentiniuose maišuose. Ir kaip Dievui juos visus sužiūrėti?
‒ Šito reikėtų klausti paties Dievo, ‒ nusijuokė Nikolas.
Pijus žino, kas yra Dievas, nesvarbu, kad nėra jo matęs. Per kiekvienas Kūčias jis švenčia Jėzaus gimtadienį. O kas vakarą prieš miegą pasimeldžia ‒ „jei tik neužmigdavo, vos padėjęs galvą ant pagalvės“. Na, pasitaiko ir taip. Juk jis ‒ tik vaikas. Ir Nikolas, mokęs Pijų dalinti dovanas, jam pasirodo kaip berniukas. Tačiau atsisveikindamas jam padovanoja savąją istoriją.
Pijus pakėlė galvą į žvaigždes. Jis irgi norėtų visur nešiotis dovanas, norėtų turėti tokį kaip Nikolo paltą, kurio kišenėse telpa visos pasaulio dovanos. Gal reikėtų Nikolo paprašyti...
‒ Dovanas reikia dalyti ir užaugus. Aš užaugęs tapau miesto vyskupu, bet nesilioviau dalyti dovanų. Apsirengdavau rudą vyskupo paltą ir dalydavau visiems dovanas.
Dabar Nikolo istoriją žinote ir jūs. Ir nors šios Kalėdos jau praėjo, kitąmet ši šventė vėl ateis. O jūs žinosite, kad nebūtina būti Nikolu, kad galėtumėte dovanoti kitiems džiaugsmą. Apsidairykite, galbūt kas nors jau dabar laukia jūsų gerumo dovanos.
 
Jūsų Skruzdėlytė Greitutė
    
   
         
 

Prenumeruok
Užsiprenumeruok – ir „Bitutė“ atskris tiesiai į tavo namus!
Prenumeratą  įsigyti galite išties paprastai – internetu arba nuėję į bet kurį Lietuvos pašto skyrių. O subūrusiems prenumeratorių komandą, dar pritaikysime ir nuolaidą!

Plačiau
Kontaktai

VšĮ Bitutės žurnalas"
Adresas: Pilies g. 8
LT-01123 Vilnius

Redakcija
Viršupio g. 5
LT-01215 Vilnius
Mob. tel. 8 615 37708
El. p. redakcija@bitute.lt

Naujienos
informacija ruošiama
Mūsų draugai
Naudinga

Kaip prenumeruoti?