Vabalo Elniaragio metraščiai

Kodėl švenčiame Kovo 11-ąją?

1922 metais susikūrė plėšri valstybė – Sovietų Sąjunga. 1940 metais ji prievarta prisijungė tris Baltijos šalis: Lietuvą, Latviją, Estiją. Ilgai nematėme laisvės. Niekas nematė laisvės Sovietų Sąjungoje.
 
Paskelbėme nepriklausomybę
 
Apie tai, kad Lietuva okupuota, nebuvo galima netgi kalbėti – mokyklose mokė ir laikraščiuose rašė, kad Lietuva savo noru prie Sovietų Sąjungos (SSRS) prisijungusi. Uždrausta buvo mūsų vėliava Trispalvė, mūsų herbas Vytis, mūsų himnas – Lietuviška giesmė. Bet visų kalėjimų grotos anksčiau ar vėliau sudūlėja, ir 1988 metais, Sovietų Sąjungoje prasidėjus vadinamajai pertvarkos politikai, visiems įgijus šiek tiek daugiau laisvės, Lietuvoje susikūrė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis, įprastai vadinamas tiesiog Sąjūdžiu. Į Sąjūdį susibūrė šviesiausi Lietuvos žmonės: mokslininkai, menininkai, rašytojai. Sąjūdis siekė Lietuvos savarankiškumo, o netrukus prakalbo ir apie tai, kad galima būtų atkurti nepriklausomą valstybę. 
Lietuvos žmonės irgi to troško, todėl 1990 metų rinkimus į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą – tuometinį Seimą – triuškinamai laimėjo Sąjūdžio žmonės. Beveik iškart jie ėmėsi vykdyti savo pažadą, duotą lietuvių tautai. 1990 metų kovo 11 dienos posėdyje Aukščiausioji Taryba paskelbė, kad „yra atstatomas 1940 metais svetimos jėgos panaikintas Lietuvos Valstybės suvereninių galių vykdymas, ir nuo šiol Lietuva vėl yra nepriklausoma valstybė“. (Suvereninės galios, arba suverenitetas, reiškia valstybės savarankiškumą, nepriklausomybę.)
Jūsų seneliai ir galbūt tėvai, kurie patys tuo metu dar buvo vaikais, greičiausiai stebėjo šį posėdį televizorių ekranuose. Visa Lietuva stebėjo ir laukė. Tuojau pat Aukščiausiosios Tarybos posėdžių salėje buvo uždengtas sovietinis okupuotos Lietuvos herbas, o vietoj jo pakabintas Vytis. Todėl ir dabar švenčiame Kovo 11-ąją – Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną.
 
Kodėl prireikė lietuviškos naftos?
 
Tai buvo drąsus ir, galima sakyti, įžūlus žingsnis. Mažytė Lietuva stojo prieš galingą supervalstybę – Sovietų Sąjungą. Mes buvome pirmieji, pasitraukę iš šios prievartos būdu sukurtos sąjungos. Po poros mėnesių tą patį padaryti išdrįso ir latviai. Tačiau nepriklausomybę dar reikėjo atsikovoti.
Lietuvoje vis dar stovėjo gausūs sovietų kariuomenės daliniai, o šalies sienas saugojo sovietų pasieniečiai. Nors lietuviai tuojau pat išsiuntė Sovietų Sąjungos vadovui Michailui Gorbačiovui telegramą pranešdami, jog atkūrė nepriklausomą Lietuvos valstybę, tačiau Sovietų Sąjungos valdžia nesiruošė paisyti, jų manymu, neteisėtai priimtų nutarimų. Iš karto išsiuntėme laiškus ir užsienio valstybėms, prašydami pripažinti Lietuvą, kaip lygiateisę tarp kitų tautų. Ypač svarbus būtų buvęs kitos supervalstybės – Jungtinių Amerikos Valstijų pripažinimas. Bet kitos šalys nenorėjo pyktis su galinga Sovietų Sąjunga ir pripažinti Lietuvos. „Jūs dar nevaldote savo valstybės patys, – atsiliepė jos. – Jūsų šalyje stovi svetima kariuomenė, jūs neturite savo pasieniečių, kariuomenės, pinigų. Kai lietuviai iš tiesų tvarkysis savo krašte kaip šeimininkai, tuomet mes jus ir pripažinsime.“ Netrukus po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvą pripažino vien tiktai Moldova, kuri pati tuo metu tebepriklausė Sovietų Sąjungai, taigi nebuvo savarankiška valstybė.
Stojo keista padėtis. Lietuva ryžtingai tvirtino nuo šiol esanti nepriklausoma valstybė ir siūlė SSRS derybas, o Sovietų Sąjunga vis reikalavo atšaukti Kovo 11-osios nutarimus. Norėdama palaužti Lietuvą, paskelbė ekonominę blokadą. Tai reiškė, jog iš Tarybų Sąjungos į Lietuvą nebeįveš įvairių prekių, o svarbiausia – naftos, dujų, kurios reikalingos namams šildyti, gamykloms, benzinui gaminti. Pradėjo stoti gamyklos, daug žmonių neteko darbo, Lietuvoje ėmė trūkti benzino, kuro, vaistų. Jūsų seneliai, o gal ir tėvai, tikrai pamena, kaip tuo metu iš čiaupų bėgdavo vien šaltas vanduo ir tik vieną ar du sykius per savaitę įjungdavo šiltą. Sukomės kaip galėjome. Kretingoje iš žemės gelmių pradėta siurbti lietuviška nafta, nors ir ne itin daug jos turime. Žmonės laiškuose Aukščiausiajai Tarybai ir Vyriausybei siūlė rinkti ir perdirbti antrines žaliavas – makulatūrą, metalo laužą, kai kurie net ir džiūgavo, kad štai – mažiau važinės automobilių ir bus grynesnis oras. Padėjo Vakarų šalys, draugystės ranką ištiesė Lenkija. Iš ten, nors sovietų pasieniečiai ir neleisdavo, pavykdavo įsivežti kažkiek itin reikalingų vaistų ir kitų dalykų.
 
Kariuomenė saugojo net paminklus
 
Po poros mėnesių blokada nutraukta, bet su SSRS susikalbėti vis dar nepavyko. Sovietų kariškiai prievarta ėmė net ir ligoninėse besislapstančius Lietuvos jaunuolius į savo kariuomenę, užgrobinėjo įvairius pastatus – komunistų partijos būstines, spaustuves, leidyklas. Kaune nugriovus paminklą Leninui – pirmajam Sovietų Sąjungos vadovui, sovietinė kariuomenė net ėmėsi saugoti jo paminklus Vilniuje bei Klaipėdoje, kad tik niekas šių nenuverstų.
1991 metų sausį M. Gorbačiovas vėl kreipėsi į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą, reikalaudamas atsisakyti nepriklausomybės. Lietuvių atstovai atsakė, jog neturi jokios teisės to padaryti, nes Lietuvos piliečiai, rinkėjai juos įpareigoję atkurti valstybę. Į Lietuvą atsiųsta dar daugiau kariuomenės, kuri Vilniuje užgrobė telefonų stotį, Krašto apsaugos rūmus, Spaudos rūmus, Vilniaus geležinkelio stotį, puldinėjo muitines. Bijotasi, kad gali pulti ir Lietuvos vadovybę – parlamentą, Aukščiausiąją Tarybą. Prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų dieną naktį budėjo žmonės, užtvėrę kariškiams kelią savo darbo barikadomis iš maišų, betono blokų, spygliuotų vielų. Sausio 13-osios naktį tankai pradėjo supti Vilniaus televizijos bokštą, puolimo metu žuvo trylika beginklių bokšto gynėjų ir sužeista daugybė žmonių. Pasaulis pagaliau atkreipė dėmesį į Lietuvą ir jos žmonių ryžtą ginti savo laisvę. Netrukus Lietuvą pripažino pirmoji užsienio valstybė – Islandija, jos pavyzdžiu pasekė Danija. O Lietuvos žmonės vasario 9-ąją visuotinėje apklausoje – referendume – dar sykį patvirtino savo norą gyventi nepriklausomoje valstybėje. Daugiau kaip 90 procentų balsavusiųjų – devyni iš dešimties – pasisakė už tai, kad Lietuva būtų nepriklausoma demokratinė respublika.
Vis dėlto kariškiai siautėjo ir toliau. Liepos 31 dieną Medininkuose nužudė septynis lietuvių muitininkus. Netrukus ir pačioje SSRS sostinėje – Maskvoje – įvyko valstybės perversmas. Prezidentui M. Gorbačiovui atostogaujant, jo pavaduotojas ir keli ministrai paskelbė, kad jie ima valdžią į rankas. Perversmininkai norėjo sugriežtinti valdžią ir neleisti subyrėti Sovietų Sąjungai, bet jiems pasipriešino patys maskviečiai ir visos Rusijos žmonės. Ne tik Lietuva svajojo apie permainas ir laisvę. Perversmas žlugo, o netrukus galutinai subyrėjo ir Sovietų Sąjunga. Lietuvą viena po kitos pripažino jau visos užsienio valstybės, sugrįžome į Tautų Sąjungą ir kitas tarptautines organizacijas. 1993 metų rugpjūčio 31-ąją Lietuvą paliko paskutinis buvusios SSRS armijos kareivis.
Dabar jau tik Lietuvos ir jos žmonių reikalas, kaip tvarkytis savo šalyje, kaip susikurti gražesnę ateitį. Branginkime savo laisvę.
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 

Prenumeruok
Užsiprenumeruok – ir „Bitutė“ atskris tiesiai į tavo namus!
Prenumeratą  įsigyti galite išties paprastai – internetu arba nuėję į bet kurį Lietuvos pašto skyrių. O subūrusiems prenumeratorių komandą, dar pritaikysime ir nuolaidą!

Plačiau
Kontaktai

VšĮ Bitutės žurnalas"
Adresas: Pilies g. 8
LT-01123 Vilnius

Redakcija
Viršupio g. 5
LT-01215 Vilnius
Mob. tel. 8 615 37708
El. p. redakcija@bitute.lt

Naujienos
informacija ruošiama
Mūsų draugai
Naudinga

Kaip prenumeruoti?