Per tamsą - šviesos sutikti

Atkelkime pavasariui vartus!

Kalendorius dar nebūna paskelbęs pavasario, kai į Lietuvą sugrįžta pirmieji paukščiai. Tačiau labiausiai jų žvalgomės kove. Ypač paukščio kovo (arba kovarnio), kurio vardu pavadintas mėnuo. Kai prasideda ilgas atsisveikinimas su išeiti nenorinčia žiema, paukščiai grįžta neskubėdami, nes jiems reikia ne žiemos, o šilumos, saulės ir lesalo.

Ne visiems paukščiams namo skristi tenka ilgai ir sunkiai – nemažai sparnuočių žiemojo čia pat, todėl iš karto pasigavo pavasarines nuotaikas, ėmė giedoti. Jų pavasaris paprastai trunka ilgiau – čiulbėję nuo vasario vidurio, jie savo giesmėmis pasitiks sugrįžtančius paukščius iš šiltų kraštų, sykiu su jais kurs bendrą chorą, o paskui drauge pradės sukti lizdus ir perėti.

Tu pavasarį galėjai pastebėti taip pat labai anksti. Ar matei, kaip tirpo sniegas, kaip žiema ne kartą bandė jo ir vėl padriekti? Tačiau geriausias žiemos ženklas, rodantis artėjantį pavasarį, yra žvilgantys varvekliai.

Varvekliai – žiemos palikimas. O štai pavasario pradžią ženklina brinkstantys medžių pumpurai ir sula. Šią žiemą didelių šalčių nebuvo, medžių kamienai neįšalo taip, kaip giliomis žiemomis. Todėl sula pradės tekėti anksti.

Pirmieji sulos mums pasiūlo klevai, paskui ir beržai. Saldi, švelnaus skonio klevo sula po žiemos – skanėstas ne tik mums, bet ir miško gyventojams. Žinoma, jos tenka ne visiems. Reikia mokėti ją pasiekti ir pratekinti. Geriausiai tą moka didysis margasis genys: snapu prakapojęs klevo žievę ir šiek tiek prakirtęs geltoną medieną, paukštis pradeda laukti sulos. Ji greitai susirenka į snapu iškaltas duobutes ir paukštis gali mėgautis puikiu pavasario gėrimu.

Voverės daro panašiai – priekiniais aštriais dantimis pragraužia žievę ir geria iš medžio žaizdų tekančią sulą. Kai genys ir voverė atsigeria sulos, atplazda drugiai dilgėlinukai, šeiriai, o paskui juos – bitės ir musės.

Kovo antroje pusėje vis labiau pamirštame žiemą. Tuo metu darželiuose jau žydi snieguolės, o miškuose – žibuoklės. Žiedus lanko bitės, kurios visą žiemą praleido aviliuose ir gerokai ištuštino savo korius. Kol kas nektaro dar mažai, o jo reikia ir kamanėms, ir kitiems vabzdžiams.

 

Tik balandžio pradžioje žiedų randasi daugiau, pradeda plyšti medžių pumpurai. Tada laukiame sugrįžtant šilumą mėgstančių paukščių. Tačiau jiems reikia ne tik šilumos – ant pirmųjų lapelių jau kruta iš pernai vabzdžių padėtų kiaušinėlių išsiritusios lervutės. Jos auga labai sparčiai, dalis jų tampa pečialindų, liepsnelių, zylių ar musinukių lesalu. Tačiau nesibaiminkite – paukščiams teks ne visos lervutės ir vikšrai, jų pakaks ir gamtai.

Balandžio viduryje miškai jau rengiasi žalia spalva – pirmosios išsprogsta ievos, laukiniai serbentai. Tuo metu sugrįžta šelmeninės kregždės, pradeda perėti gandrai ir varnėnai, o mes laukiame gegutės.

Dabar jau žydi slyvos ir vyšnios, greitai baltuos ankstyvosios kriaušės. Darželiuose skleidžiasi tulpės, narcizai. Pats pavasario gražumas. Tik mes dažną vakarą žvelgiame į dangų – ar neatslenka šalnos? Ar nepadarys žalos žiedams ir būsimam derliui.

Balandį išlydime žinodami, kad pavasariui liko dar visas mėnuo. Mėnuo liko ir iki mūsų atostogų...



Prenumeruok
Užsiprenumeruok – ir „Bitutė“ atskris tiesiai į tavo namus!
Prenumeratą  įsigyti galite išties paprastai – internetu arba nuėję į bet kurį Lietuvos pašto skyrių. O subūrusiems prenumeratorių komandą, dar pritaikysime ir nuolaidą!

Plačiau
Kontaktai

VšĮ Bitutės žurnalas"
Adresas: Pilies g. 8
LT-01123 Vilnius

Redakcija
Viršupio g. 5
LT-01215 Vilnius
Mob. tel. 8 615 37708
El. p. redakcija@bitute.lt

Naujienos
informacija ruošiama
Mūsų draugai
Naudinga

Kaip prenumeruoti?