Per tamsą - šviesos sutikti

Kada pavasaris pražysta

Kada pavasaris pražysta
 
Pavasaris – gražiausias metų laikas. Jūs gal ir norėtumėte dėl to ginčytis, gal net būtumėte teisūs, nes vasara tikrai nėra prastesnė už pavasarį, o ruduo, ypač pati jo pradžia, taip pat turi savo žavesio. Bet pavasaris vis tiek gražiausias! Kodėl? Ogi todėl, kad pavasarį viskas dygsta, žydi, gieda, gimsta, peri, ritasi, auga. Ar ko nors nepamiršau?
 
Gegužę į Lietuvą, sako, atneša gegutė. Arba – ji paskelbia šį mėnesį stojus į savo teises. Tačiau iš tikro ir pati gegutė sugrįžta tada, kai tampa šilta, žalia, kai sužydi žemė. Nieko keista, kad ji taip vėlai parskrenda, čia nėra jokios paslapties: kaip tik dabar ant lapų, žiedų auga drugių vikšrai – mėgstamiausias gegutės lesalas. O paskui nutinka...
 
Tai nutinka vieną rytą, kokio tu gal nelaukei arba nežinojai, kaip su juo susitiksi – sodo žolė jau žalia, bet dar neregėjusi dalgio, ant jos žvilga rasa, saulė jau žaidžia obelų žieduose, o aplinkui gaudžia. Taip gali tik bitės. Kartu su jomis – ir kamanės, drugiai, vabaliukai – visiems obelų žieduose esantis nektaras yra maistas, kvepiantis ir viliojantis. Toks sodų žydėjimas neliko nepastebėtas poetų ir kompozitorių. Net ir mes, žiūrėdami į žydintį sodą, sakome – lyg debesys ant žemės būtų nusileidę... 
 
 
Obelys žydi paprastai gegužės viduryje. Vasarinės veislės (alyviniai) žydi anksčiau, žieminės (aukso renetas) vėliau. Žieduose visada gaudžia gausybė vabzdžių, kurie iš vieno žiedo į kitą neša žiedadulkes. Tik taip apdulkintuose žieduose užmezgami būsimi obuoliai. Štai kodėl visada džiaugiamės bičių, kamanių skraidymu sodams žydint. Žydintiems sodams labai pavojingos šalnos, galinčios pažeisti žiedus.

Sodų žydėjimas nebūna ilgas. Jei danguje nė debesėlio, saulė žiedus nudegina greitai. Tačiau sodininkai bijo ne saulės – po karštų dienų ateina vėsios naktys ir šalnos. Gal ir gražu, kai ji sidabruoja ant žolės, tačiau po dienos pamatome nuleipusius šviežius lapelius. Gerai, kad dar pavasaris, medžiai ir krūmai galės auginti naujus lapus. O štai iš nušalusių žiedų nebus nei obuolių, nei kitų vaisių.

Pavasario šalnos gali atrodyti gražiai – anksti rytą mes žavimės ant žolės sidabruojančiais ledo kristaliukais. Jei šalna stipresnė (kad ir –5 ar daugiau laipsnių), gali būti pažeisti medžių lapai, augalų ūgliai ir žiedai. Labai svarbu, kaip šalnos kristalai ištirpsta – jeigu tai įvyksta palengva, augalai gali nenukentėti. Jeigu žmonės bando kaip nors „sušildyti“, tai suardo gyvas augalų ląsteles.

Šalna nenutildo lakštingalų. Susukusios lizdus ir perėdamos jos čiulba, pliauška visą laiką. Kažin, o ką veikia kiti paukščiai, ypač tie, kurie parskrido anksti – vasario gale ar kovo mėnesį? O, jie jau daug ką nuveikė – štai pempės vaikus išperėjo, mažiukai lizduose neužsibūna, vos pūkeliams apdžiūvus iškeliauja su tėvais į pievas, laukus. 

Pempiukas išsirito ant žemės, tarp lauko žolių esančiame lizde. Pempės kiaušiniai buvo tokie dėmėti, kad jų net varna nematė. Pempiukas taip pat ne mažiau prisitaikęs prie aplinkos: jo apačia balta, matoma iš tolo, bet viršutinė kūno dalis marga, deranti prie žemės ir sausų žolių. Pempiukas, apie pavojų perspėtas tėvų, priglunda prie žemės ir lieka nepastebėtas.

Varnėnų lizde – kasdien vis garsesnis svirpimas: varnėniukai išsirito pliki, tėvai juos ilgai šildė. O dabar jie auga, jų apetitas didėja. Nors tėvai varnėnai labai stengiasi, tačiau paukščiukai šaukia, svirpia inkilo viduje – kada, kada gausime sliekų?

Varnėnų lizde gegužę jau cirpia išsiritę jaunikliai. Iš pradžių jie būna pliki, su retais pūkais, tačiau greitai auga ir plunksnuojasi. Augant didėja apetitas ir garsėja jų balsai. Gegužės gale jie pro inkilo angą jau kaišioja galvas, žvalgosi. Dar po keleto dienų palieka inkilą. Tiesa, birželio pradžioje varnėnų su jaunikliais pulkeliai panašūs į vaikų darželius: varnėniukai patys nemoka susirasti maisto, todėl sekioja tėvus ir išsižioję prašo jų surastų sliekų, vabzdžių. Po savaitės pramoksta patys maisteliauti ir tampa tikrais varnėnais.

Kai laukuose baigia geltonuoti kiaulpienės ir vėjas ima pustyti jų sėklas – skraidinančius pūkus, žinome atėjus vasarą. Vasara mums reiškia labai daug. Visų pirma tai – atostogos. O iš tikro, tai ir didelių darbų metas mums ir gamtai.
 
Atrodo, kad geriausiu pavyzdžiu mums gali būti gamtos vaikai. Ar galite įsivaizduoti, kad mažas stirniukas ar lapiukai taptų tinginiukais ir drybsotų nieko neveikdami? O ne, jie visada užimti. Stirniukas mokosi pažinti augalus, girdėti viską, kas krebžda aplinkui. Lapiukai žaidžia, bet jų žaidimas yra pasiruošimas medžioklei, tykoti. 
 
 
Lapiukai gyvena smagų gyvenimą – gegužės viduryje jie jau žvitrūs, gerokai numigę urvo gilumoje išlenda paviršiun ir čia žaidžia. Trumpomis uodegomis, stačiomis ausimis, šviesiai gelsvu ir rusvu kailiuku jie yra gražiausi žvėrių vaikai. Vaikydamiesi, sėlindami, raičiodamiesi žaidžia „tikrą gyvenimą“. Jau labai greitai jiems teks patiems sėlinti prie grobio, jį nutverti. Žinoma, turės išmokti vengti ir pavojų. Pažaidę, pavargę, lapiukai suminga čia pat, saulės atokaitoje, ar neria į urvą – taip saugiau. 
 
O ką birželį galime nuveikti mes? Žinoma, turime išmokti plaukti, gerai važiuoti dviračiu, perskaityti nors vieną knygą, išmokti Joninių dainų. Dar turime prisirinkti ir pridžiovinti vaistažolių, kurių arbatą gersime visą ilgą žiemą. Dar turime... Tačiau jūs ir patys viską žinote ir mokate. Tik nelaukite – pasiruoškite darbų darbelių sąrašą ir laukite vasaros. Nors – kam laukti, ji jau skrieja pas jus.
 
 
 
 
 
 
 
 


Prenumeruok
Užsiprenumeruok – ir „Bitutė“ atskris tiesiai į tavo namus!
Prenumeratą  įsigyti galite išties paprastai – internetu arba nuėję į bet kurį Lietuvos pašto skyrių. O subūrusiems prenumeratorių komandą, dar pritaikysime ir nuolaidą!

Plačiau
Kontaktai

VšĮ Bitutės žurnalas"
Adresas: Pilies g. 8
LT-01123 Vilnius

Redakcija
Viršupio g. 5
LT-01215 Vilnius
Mob. tel. 8 615 37708
El. p. redakcija@bitute.lt

Naujienos
informacija ruošiama
Mūsų draugai
Naudinga

Kaip prenumeruoti?