Skruzdėlytės Greitutės naujienos

  • Titulinis
  • Skruzdėlytės Greitutės naujienos

Ilona Ežerinytė. Saga

Vieną vėlų vakarą vienas liūdnas žmogus bastėsi gatvėmis. Jis buvo senas ir vienišas, jo namuose buvo tuščia ir šalta – daug šalčiau nei žiemą mieste paukščiams, todėl grįžti namo nesinorėjo. Eidamas gal jau ketvirtą kartą Kaštonų alėja, jis pasijuto toks pavargęs, kad tuoj turėjo susigrabalioti suoliuką (buvo tamsu) ir prisėsti. Taip sėdėjo susirietęs, parėmęs sunkią galvą rankomis ir užsimerkęs, kol truputį atsigavo. Tada atsimerkė ir pamatė mėnulio šviesoje kažką blizgant visai prie jo kairiojo bato. Tai buvo saga. Pakėlęs pasidėjo ant delno, apžiūrėjo: nedidukė sagutė su blizgančia akute vidury. Panašių buvo matęs, kai dar dirbo siuvėju. Bet nežinia kodėl įsidėjo ją į kišenę ir pakilo tęsti savo liūdnos kelionės... Tačiau gatvės jo neberamino, o ir nakties rūkas darėsi per šaltas seniems jo kaulams, tad žmogus parėjo namo, užsižiebė mažą stalinę lempelę, pasidarė čiobrelių arbatos. Prisiminęs parko radinį, išsitraukė iš kišenės sagą.
 
– Sveika, mažyle. Kokia tu graži... Turbūt liūdna buvo gulėti vienai šlapiame smėlyje, ilgėjaisi suknelės, į kurią kadaise buvai įsiūta, ar ne? – ėmė kalbėtis žmogus su saga, nes, kaip jau sakėme, jis buvo labai vienišas ir pasikalbėti visai neturėjo su kuo.
– Ačiū tau, kad mane suradai, – netikėtai prabilo saga, mirksėdama savo vienintele žydra akute. – Aš iškritau iš angelo apsiausto, kai mes skridome labai arti žemės.
– Oo, tai tu labai nepaprasta saga, – nusišypsojo žmogus. Jis nė kiek nenustebo, kad saga kalba, – savo ilgame gyvenime buvo regėjęs ir keistesnių dalykų, todėl pridūrė: – Turbūt reikia tave padėti į kokią gražią dėžutę?
– Oi, ne, – nusijuokė sagutė, – man bus gerai ir tavo kišenėj!
Buvo jau vėlus metas, ir žmogus nuėjo miegoti, prieš tai įdėjęs į savo palto kišenę sulankstytą švarią nosinę – kad sagutei būtų minkšta ir patogu. Ir tą naktį pirmąkart po daugelio metų jis nesapnavo košmarų. O ką sapnavo sagutė, vienas Dievas težino...
Rytą juos pažadino skambutis į duris. Žmogus atsikėlė, užsimetė nutrintą chalatą ir nustebęs, nes retai kas pas jį užeidavo, įleido svečią. Tai buvo aukštas vyras geru kostiumu.
– Sveiki,  jūs ponas Vladas, jei neklystu? Mano vardas Tomas. Jūsų adresą gavau iš buvusio jūsų kliento pono N.
–  Aaa, pamenu, pamenu... – nutęsė žmogelis abejingai, – ir kaip jam sekasi?
– Tiesą sakant, mano reikalas mažai susijęs su ponu N., – dalykiškai prabilo vyras. – Aš turiu siuvyklą, tačiau man dirbantys siuvėjai nėra tokie savo srities meistrai, koks kadaise buvote jūs. Girdėjau, jog amatu nebeužsiimate, bet galbūt sutiktumėte duoti mano žmonėms nors keletą patarimų?
– Hmmm... – žilą barzdą pasikasė Vladas ir nusišypsojo, – kodėl gi ne? Vis tiek neturiu ką veikti…
Tomas luktelėjo, kol senukas apsirengs, pažadėjo pavaišinti pusryčiais ir savo nauja mašina nuvežė jį į siuvyklą. O, tai buvo didžiulis pastatas stiklinėmis sienomis, pro kurias buvo matyti pirmyn atgal bėginėjantys pasiuntinukai: vieni nešė didžiulius audinių rietimus, kiti dėžėse tampė siūlų rites ir prabangias apdailos medžiagas; visas namas dūgzte dūzgė nuo siuvamųjų mašinų garso...
– Jūsų kabinetas – dvyliktame aukšte, – pakiliai kalbėjo Tomas. – Įsikurkite patogiai, mano sekretorė atneš jums pusryčius, o nuo dešimtos atsiųsiu kelias mergaites su naujais drabužių modeliais. Labai tikiuosi, kad užmesite profesionalų žvilgsnį ir pasakysite savo nuomonę. Skolingi neliksime, – Tomas nusišypsojo. – Pusė procento nuo pelno jus tenkins?
– Man tas pats, – suburbėjo po nosimi Vladas. Dabar jis tenorėjo valgyti.
Pusryčiai buvo puikūs: storas purus omletas su kumpiu, bandelė su abrikosų džemu ir kakava. O ir darbo kambarys nustebino – patogūs baldai, skoningi sienų apmušalai... Bet labiausiai žmogui patiko, kad buvo šviesu ir šilta – visai kitaip nei jo bute sename blokiniame name. Senukas atsargiai iš kišenės išėmė sagutę ir padėjo ant saulėtos palangės:
– Čia bus tavo vieta, mažiuke. Galėsi iš arčiau matyti dangų, kuriame skraido tavo angelas.
Sagutę taip sugraudino žmogaus rūpestis, kad net žydra akutė aprasojo, ir Vladui teko ją pablizginti švarko rankogaliu.
 
Taip prasidėjo pirma žmogaus darbo diena. Net negalima būtų teigti, kad Vladas labai rimtai dirbo – jis tiesiog apžiūrėdavo pradėtus siūti drabužius ir patardavo, kaip kokią siūlę pataisyti, kad drabužis žmogui patogesnis būtų. Per savo gyvenimą senasis siuvėjas buvo tiek visokių nugarų matęs – tiesių ir kuprotų, tiek pilvų išmatavęs – storų ir plokščių, kad vos akį užmetęs matydavo, kaip rūbas ant žmogaus gulės.
Direktorius Tomas senuko darbu buvo patenkintas, ir Vladas įsidrąsino kartais perpiešti drabužio modelį, pasiūlyti kitą variantą. Jam nereikėjo papildomo užmokesčio – jam tiesiog buvo smagu vėl dirbti, būti su žmonėmis, o gauti pusė procento pelno visiškai patenkino nedidelius senuko poreikius – susimokėti už elektrą, šilumą ir vandenį.
 
Tačiau mieliausios valandos žmogaus laukdavo vakarais, kai jis pareidavo namo, užsikaisdavo arbatos, išsitraukdavo iš kišenės sagutę ir kalbėdavosi su ja apie Dangų, žiūrėdamas į skaidrią žydrą akelę.
Siuvyklos reikalai ėjo vis geryn ir geryn. Prekės ženklas „To–Mo“ darėsi vis populiaresnis, pelnas išaugo, stikliniame dvylikaaukščiame pastate vis dažniau ėmė sukiotis žinomi dizaineriai, verslo žmonės, radijas ir televizija. Kartą ir jį, Vladą, direktorius Tomas pastatė prieš kameras.
– Štai žmogus, kurio patirtis padėjo mūsų verslui suklestėti, – išdidžiai pristatė.
Sukruto subruzdo žurnalistai. Viena jauna mergaičiukė ryškiai dažytais plaukais prasibrovė pro minią kolegų ir prikišo savo ilgą mikrofoną visai prie Vlado veido:
 – Sakykite, gerbiamasis, kas drabužyje yra svarbiausia?
– Sagos, – nusišypsojo senukas ir nuėjo atsukęs nugarą nustebusiai gražuolei ir visoms toms kameroms.
 
Ir kai po kelerių metų Vlado rankos jau nebegalėjo sučiupinėti adatos ir nulaikyti pieštuko, jis užleido vietą savo saulėtame kabinete mielam jaunam dailininkui, kuris rūpinosi ir slaugė senuką iki tos paskutinės jo gyvenimo akimirkos, kai Vladas iškeliavo į Dangų, kumštyje tvirtai suspaudęs sagutę – grąžinti jos į angelo apsiaustą.

Prenumeruok
Užsiprenumeruok – ir „Bitutė“ atskris tiesiai į tavo namus!
Prenumeratą  įsigyti galite išties paprastai – internetu arba nuėję į bet kurį Lietuvos pašto skyrių. O subūrusiems prenumeratorių komandą, dar pritaikysime ir nuolaidą!

Plačiau
Kontaktai

VšĮ Bitutės žurnalas"
Adresas: Pilies g. 8
LT-01123 Vilnius

Redakcija
Viršupio g. 5
LT-01215 Vilnius
Mob. tel. 8 615 37708
El. p. redakcija@bitute.lt

Naujienos
informacija ruošiama
Mūsų draugai
Naudinga

Kaip prenumeruoti?