Vabalo Elniaragio metraščiai

Nuo kapos iki euro: pinigai Lietuvoje

Vieną dieną, lėkdamas pamiške, pamačiau žaidžiančius vaikus. Jie ieškojo lobio. Tikėjosi atrasti skrynią, pilną senovinių auksinių monetų! Kadangi labai skubėjau į žiogo vestuves, tai nesužinojau, ar jiems pavyko. Užtat dabar sugalvojau papasakoti jums apie senovės pinigus, kad žinotumėte, ko lobiuose galima atrasti.

 

 

 

Pirmieji pinigai – sidabro lazdelės

Senovėje žmonės, kol dar nebuvo sugalvoję pinigų, tiesiog mainydavosi reikiamais daiktais: Auktumas duodavo Patrimpui savo sumedžiotos lūšies kailį, o Patrimpas Auktumui – savo nulipdytą molinį puodą. Nepatogu, juk ką daryti, jei Patrimpui lūšies kailis reikalingas, o Auktumui molinis puodas, ar ne? Todėl ir teko sugalvoti tokį dalyką, kurį bet kada gali išsikeisti į reikalingą prekę – pinigus.

Iš pradžių vietoj pinigų mūsų protėviai naudojo brangius žvėrių kailius, gintarus, gyvulius, ginklus, papuošalus. Senkapiuose randama ir svetimų kraštų monetų, dažniausiai romėniškų, graikiškų, kartais ir arabiškų. Jas dėdavo mirusiesiems į kapus kartu su kitais vertingais daiktais – papuošalais, ginklais. Tų monetų protėviai nenaudodavo kaip pinigų – iš jų gamindavosi papuošalus ar perdirbdavo į kitus metalinius daiktus.

Pirmieji mūsų pinigai – lietuviški ilgieji. Įkartos sidabrinėse lazdelėse buvo daromos arba norint patikrinti, ar lazdelė tikrai sidabrinė, nesuklastota, arba kad patogiau būtų atsikirsti mažesnį lazdelės gabalėlį.

Maždaug Mindaugo laikais, kuriantis Lietuvos valstybei, pradėta naudoti sidabro lydinius, kuriuos mes vadiname lietuviškais ilgaisiais, o protėviai vadino kapomis. Jie ir tapo pirmaisiais tikrais mūsų pinigais. Tai buvo maždaug 10 centimetrų ilgio sidabro lazdelės, kurias, prireikus smulkesnių pinigų, kapodavo į gabalėlius. Iš čia ir atsirado „kapų“ pavadinimas. Už vieną kapą buvo galima nusipirkti 15 avių, už pusantros – žirgą. Vilniuje, Rybiškių vietovėje, 1930 metais buvo rastas didžiulis šių sidabro lydinių lobis – apie 500 lietuviškų ilgųjų ir dar 28 panašios į juos Kijevo bei Novgorodo grivinos. Lobis svėrė apie 60 kilogramų. Dabar jis atiduotas Vilniaus universiteto bibliotekos Mokslo muziejui.

 

Monetas buvo galima kapoti

Pirmosios lietuviškos monetos pradėtos kaldinti XIV amžiaus pabaigoje, kunigaikščio Jogailos  laikais. Jos buvo iš sidabro ir vario mišinio. Pirmosios monetos vadinosi denarais, pagal romėniškų monetų denarijų pavyzdį. Vienoje jų pusėje buvo iškaltas ietigalis su kryžiumi, kitoje – rusėniškas užrašas „ПЕЧАТЬ“. Lietuviai tuo metu savo rašto neturėjo, ir įvairiuose raštuose bei kituose valstybės reikaluose buvo įprasta naudoti rusėnų kalbą. Kunigaikščio Jogailos ženklas ant monetų buvo dvigubas kryžius, Vytauto – ietigalis su kryžiumi, Gediminaičių stulpai. Naudotasi ir svetimšalių – rusų, totorių – pinigais. Ant totoriškų monetų Lietuvoje įspausdavo Gedimino stulpus.

Pirmosios lietuviškos monetos

Vytauto Didžiojo laikais Lietuvoje labai dažnai mokėta čekiškais – Prahos grašiais. Tuo metu naudota ne mums įprasta dešimtainė, o dvyliktainė skaičiavimo sistema: 12 Vytauto kaldintų denarų sudarė vieną Prahos grašį. Mūsų laikais svarbi pati moneta, ir perkirtę eurą perpus jau nieko nebegalėtume už jį nusipirkti – tektų nešti į banką ir pasikeisti į sveiką pinigėlį. O Vytauto laikais, prireikus smulkesnių pinigų, grašį buvo įprasta sukapoti į kelias dalis, nes svarbus buvo sidabro, esančio monetoje, svoris.

Didžiojo kunigaikščio Vytauto moneta su ietigaliu ir Gedimino stulpais

XV amžiaus pabaigoje, kunigaikščio Aleksandro laikais, pradėti kalti savi, lietuviški, denariukai ir grašiai. Dešimt denariukų sudarė vieną sidabrinį grašį. Grašis išliko svarbiausia moneta ir per visą bendros Lietuvos ir Lenkijos valstybės gyvavimo laikotarpį. Trijų grašių monetos vadinosi trečiokais, keturių – ketvirtokais, šešių – šeštokais, aštuonių – aštuntokais, pusės grašio – pusgrašiais. Dar buvo ir pusantrokas – pusantro grašio moneta. Vienoje Vilniaus pinigų kalykloje kaldintų grašių pusėje buvo pavaizduotas Lenkijos ženklas erelis, kitoje – Lietuvos ženklas vytis.

Po sąjungos su Lenkija kaldintos monetos su Lietuvos vyčiu ir Lenkijos ereliu

Žygimanto Augusto laikais pradėta kaldinti monetas su valdovo atvaizdais. Dažnai paprasti žmonės vien iš atvaizdo ant monetos ir žinodavo, kaip jų karalius atrodo – juk nuotraukų tuo metu dar nebuvo. 1547 metais išleistos pirmosios Lietuvoje auksinės monetos – florinai, dar vadinti dukatais. Ant monetų imta dėti jau ne vien valdovo, bet ir monetų kalyklos valdytojo herbą.

 

Lobiai – žemėje ir knygose

Kai Lietuva 1569 metais susijungė su Lenkija į bendrą Abiejų Tautų Respublikos valstybę, ir pinigai su Lenkija tapo bendri. Vadinosi jie taip pat: grašiais, denarais, naudoti ir lenkiški zlotai. Atsirado ir naujų monetų: šilingas (lygus trečdaliui grašio), sidabriniai taleriai ir pustaleriai, auksiniai dukatai ir portugalai.

 

  

Žygimanto Augusto monetos – pirmosios su valdovo atvaizdais

Varinis šilingas – „boratinka“

XVII amžius, karalių Vazų valdymo laikai, Lietuvai buvo sunkus metas. Vyko nuolatiniai karai su Rusija ir Švedija, kraštą siaubė badas ir maras. Žuvo ir išmirė beveik pusė šalies gyventojų. Valstybė skurdo. Nuolat reikėjo pinigų atsiskaityti su kariuomene, o iždas buvo tuščias. Tad ir monetos prastėjo. Jas kaldino jau nebe iš tokio gryno aukso ir sidabro, kol galų gale valdant karaliui Jonui Kazimierui (1648–1668) pradėta leisti šilingus iš kur kas pigesnio metalo – vario. Trys variniai šilingai prilygo vienam sidabriniam grašiui. Juos žmonės praminė boratinkomis, pagal tuometinio monetų kalyklų valdytojo italo Tito Livijaus Boratinio pavardę. Šie variniai šilingai iš tiesų papildė ir išgelbėjo valstybės iždą. Jų buvo nukalta labai daug, ir jei kada žemėje rasite kokį senovinį pinigėlį, didžiausia tikimybė, kad tai ir bus boratinka. Iš tų laikų daugiausia ir paslėptų lobių randama. Per karus ir suirutes žmonės slėpė savo pinigus, o jei savininkas mirdavo ar žūdavo, tai lobio ir nebepasiimdavo. Pinigus dažniausiai slėpė ne skryniose, o moliniuose puoduose, ne vien žemėje, bet ir medžių drevėse ar kur nors namie. Dažniausiai tokie lobiai randami dirbant laukus ar griaunant senus namus. Pasitaiko ir įdomesnių istorijų. Štai vienas sendaikčių pardavėjas niekaip negalėjo parduoti vienos senos lenkiškos knygos – Adomo Mickevičiaus eilėraščių. Tada nusprendė knygą parsinešti namo ir pasilikti sau. Staiga suprato, kad knyga keistai sunki. Atplėšęs galinę nugarėlę, rado ten paslėpta dvylika auksinių monetų. Tik nepulkite dabar ardyti visų senovinių daiktų namuose! Geriau nuvažiuokite su tėveliais į Trakų pilį – jos muziejuje galima pamatyti daugelį Lietuvoje rastų lobių.

 

Auksinė Lietuvos moneta – dukatas

Neauksiniai auksinai ir „žvėriukai“

Jei atidžiai skaitėte, turbūt pastebėjote, kad senovėje mokėta vien auksinėmis, sidabrinėmis, varinėmis monetomis. Pirmieji popieriniai pinigai atsirado dar prieš tūkstantmetį Kinijoje, tačiau Europoje jie prigijo kur kas vėliau. Lietuvoje pirmieji banknotai – zlotai ir grašiai – pasirodė 1794 metais, vykstant sukilimui prieš Rusijos valdžią, tačiau pralaimėjus jie nustojo galios ir virto beverčiais popierėliais. Sukilėlių vadovybė nesitikėjo, kad žmonės noriai šiuos pinigus naudos, todėl grasino: „Jei kas šių bilietų nenorėtų priimti už prekes ar darbus, tas bus baudžiamas vietos teismuose.“

Laikinuosius pinigus talonus žmonės vadino „žvėriukais“, nes juos puošė įvairių žvėrelių atvaizdai

1795 metais Lietuvą prisijungė Rusija, ir vietoj visų kitų pinigų mūsų krašte įvestas rusiškas rublis ir kapeikos. Nuo tada ilgoką laiką teko su svetimųjų pinigais gyventi. Per Pirmąjį pasaulinį karą Lietuvą užėmę vokiečiai atsinešė savo markes, vėliau įvedė ostrublius, ostmarkes. Šie pinigai jau buvo popieriniai.

1918 metais paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, savo pinigus įsivedėme ne iškart. Pirmuosius ketverius metus naudoti dar tie patys vokiečių pinigai – ostmarkės, kurias lietuvių valdžia pavadino auksinais (tik jie taip pat buvo ne auksiniai, o popieriniai). Rengiantis įsivesti savus, lietuviškus pinigus, siūlyti įvairūs jų pavadinimai: ruginis, doleris, kirptukas, lyra, vytis. Mums įprastą lito pavadinimą pasiūlė Seimo narys Vaclovas Vaidotas. 1922 metų spalio 2 dieną pasirodė pirmieji litai. Smulkesnioji moneta gavo cento pavadinimą. Šis pavadiniams įprastas daugelyje šalių ir reiškia šimtąją pinigo dalį. Pirmieji litai ir centai buvo tik popieriniai, spausdinti Čekijoje. Litų ir centų monetas pradėta kaldinti tik po trejų metų.

Lietuvą prijungus prie Sovietų Sąjungos, čia įvesti Sovietų Sąjungos rubliai ir kapeikos. Surinkti litų banknotai buvo sudeginti, monetos išvežtos į Rusiją. O kai Lietuva pagaliau nuo Sovietų Sąjungos atsiskyrė, vėl susigrąžinome litą. Kurį laiką iki jį įsivedant, dar atsiskaitinėjome laikinaisiais pinigais – talonais, kuriuos žmonės dar vadino „žvėriukais“ arba „vagnorkėmis“. „Žvėriukais“, nes talonus puošė įvairių Lietuvos gyvūnų atvaizdai, o „vagnorkėmis“ – pagal tuometinio ministro pirmininko Gedimino Vagnoriaus pavardę. Litas į Lietuvą sugrįžo 1993 metais, ir jūs dar puikiai prisimenate, kaip už litus ir centus „Bitutę“ pirkdavote. O dabar turime bendrą Europos pinigą – eurą.

Jei norite savo akimis pamatyti visus šiuos senovinius pinigus, nebūtina ieškoti lobių. Užtenka aplankyti Pinigų muziejų Vilniuje arba Kaune. Nuotrauka Jurgio Ramanausko

 


Prenumeruok
Užsiprenumeruok – ir „Bitutė“ atskris tiesiai į tavo namus!
Prenumeratą  įsigyti galite išties paprastai – internetu arba nuėję į bet kurį Lietuvos pašto skyrių. O subūrusiems prenumeratorių komandą, dar pritaikysime ir nuolaidą!

Plačiau
Kontaktai

VšĮ Bitutės žurnalas"
Adresas: Pilies g. 8
LT-01123 Vilnius

Redakcija
Viršupio g. 5
LT-01215 Vilnius
Mob. tel. 8 615 37708
El. p. redakcija@bitute.lt

Naujienos
informacija ruošiama
Mūsų draugai
Naudinga

Kaip prenumeruoti?