Per tamsą - šviesos sutikti

Per tamsą - šviesos sutikti

Lapkritis – lapakrėtis, gruodis – skambantis gruodu, taigi – šaltas ir šarmotas. Ar reikia dar geresnių vardų šiems dviem mėnesiams, kurių vienas yra iš rudens, o antrasis – jau iš žiemos. Abu jie yra vieni tamsiausių metuose, tačiau ši tamsa visai nebaido, nes žinome, kad po jos vėl pradėsime keliauti šviesos link.

 

 

 



Lapkritin ateiname po šilto ir švelnaus spalio, o svarbiausia – žingsniuojame dar purių, lietaus prie žemės neprispaustų lapų kilimu. Spalis ant medžių šakų paliko dar nemažai lapų, tad lapkričiui tikrai yra ką veikti. Tiesa, dabar vis rečiau sustojame pasidžiaugti lapų spalvomis – jie plevena ant šakų, draikosi ir nežinia, kada nukris, žemėn nusklęs paskutiniai. Lapus sparčiausiai skainioja ne vėjas, bet šaltukas – kiekviena šalna nusineša vis daugiau rudens aukso, nulenkia vis daugiau augalų.

Iki lapkričio net ir šalnų išvengdami dar žydėjo augalai. Kai kurie jų sugebėjo išsaugoti žiedus, kiti išliko tik ten, kur buvo užuovėja, kur šalna nepaklojo savo baltųjų patalų. Prie pat namo sienos, po medžių priedanga dar galima rasti ne tik rudeninių vėlyvių, astrų, bet ir šalčio nepažeistų jurginų. O ražienose vis dar mėlynuoja dirviniai pentiniai, geltonuoja prie pat žemės, lapų skrotelėse prigludę kiaulpienių graižai. Ne taip lengva sutikti su vėlyvu rudeniu. Be reikalo spyriojasi augalai – jų žiedai tikrai neužmegs sėklų ar vaisių, jų nelankys vabzdžiai.


Šį rudenį mūsų nelepino drėgmė, todėl grybai dygo labai trumpai. Tiesa, prityrę grybautojai nešė iš girios pintines baravykų, o kitų grybų buvo visai nedaug, kai kur augo kelmučiai, kitur – ūmėdės. Tačiau sausra po spalio vidurio ir tuo pat metu stojusios šalnos pabaigė grybų sezoną. Kai nebeliko baravykų, pasipylė kiti grybai, kurie ne tokie lepūs, atsparūs šaltiems orams. Jų nerenkame, tačiau jie atliko labai gerą darbą – pamaitino daugybę vabzdžių, visą vasarą laukusių grybų. Ar matei, kaip atrodo „sukirmijęs“ grybas? Jis visas knibžda mažų kirmėlyčių, kurios yra grybinių uodukų, vabalų lervos. Grybiena – šių lervučių maistas. Iš lervučių vystysis uodukai, vabalai, kiti vabzdžiai – vadinasi, gamtoje bus ne tik jų, bet užteks maisto ir vabzdžiams, varliagyviams, paukščiams ir šikšnosparniams.



Lapkričio gale sustojo paukščių migracija, dalis šikšnosparnių išskrido, kita pasislėpė požemiuose, rūsiuose. Jau miega ežiai, varlės, angys ir žalčiai. Bet kurią dieną gali iškristi sniegelis. Ar tai jau bus žiemos pradžia? Ne, dar tikrai ne! Pirmasis sniegelis paprastai būna trumpalaikis – jis iškrinta ir ištirpsta, ypač jei žemė nesustingdyta šaltuko. Tai labai naudinga žemei, ypač šiemet, trūkstant drėgmės, nes sniegui tirpstant vanduo niekur nenuteka, o čia pat susigeria į žemę.

Gruodžio pradžioje jau sunku tikėtis saulės. Jeigu ir pasirodo pro žemės kraštą, aukštai nebepakyla – dangaus pakraščiu nubrėžusi pusratį, po pietų jau smunka žemyn. Iš saulutės dabar nesitikėk šilumos. Tačiau jos spinduliai mūsų visada laukiami – kada dar nusišypsome, jei ne ją regėdami?

Žiema jau čia, tik dar ne tokia, apie kokią rašo knygose. Tikra lietuviška žiema turėtų prasidėti taip: iš pradžių šaltis turi sukaustyti žemę ir vandenis, pakloti ledo tiltus ir tik paskui pradėti barstyti sniegą. Kad pabaltų laukai ir imtų akinti baltos šviesos, daug jo nereikia. Svarbu, kad sniegelis netirpsta, kad vėjas jo baltas kruopas gainioja pašalėm. Štai ir pirmoji šios žiemos pūga. Tiesa, praūžus pūgai laukai vėl pliki, nes visas sniegas suneštas į griovelius, tarpuvagius ir upelių slėnius. Žiemai teks dar padirbėti...

Dar gerokai prieš pirmąjį sniegą žvėrys ir paukščiai pasiskirstė po žiemavietes. Jie žino, kaip jas rinktis: didiesiems žvėrims svarbu rasti daug jaunų medelių su sultinga, maistinga žieve, šernams nesuartų bulvienų, kurias galima knisti ir rasti bulvių, lapėms – plačių pievų su pelėmis ir pelėnais. Žvėrims reikalinga ramybė. Paukščiai susirinko kas sau – zylės pulkeliais klajoja po miškus, kurapkos vis dar laukuose, prie želmenų laukų, paskui patrauks arčiau žmogaus. Daugiausia sparnuočių prie lesyklos – jeigu ji įrengta tinkamoje vietoje ir visada pilna maisto, svečių laukti nereikės. Paklausite, o kuri vieta lesyklai yra geriausia? Tam tinka jūsų palangė, tvora, sodo ir parko, miško medžiai. Lesykla gali būti sukalta, ja gali tarnauti ir dubenėlis, sena puodynė, paprasta lentutė su aukštais kraštais, kad vėjas lesalo nenupūstų. Svarbiausias reikalavimas – lesykla niekada negali būti tuščia: jeigu įrengėme ją ir leidome paukščiams patikėti mūsų gerumu, negalime jų nuvilti.



Mums besižvalgant žiemos, išaušo Kalėdos. Visą savaitę prieš jas buvo trumpiausių dienų metas, jų net nepastebėjome per prieššventinius rūpesčius. Laukiamiausia mūsų namuose – eglutė. Neskubėkite jos nešti į namus, geriausia tą daryti prieš pat Kalėdas, Kūčių dieną. Kodėl? Ogi kad šventės būtų kuo brangesnės. Jeigu buvome geri, po eglute tikrai ką nors rasime. Tačiau už visas Kalėdų dovanas brangesnë yra gamtos atnešama žinia, kad diena pradeda vėl ilgėti. Iš karto po Kalėdų gims pirma naujos šviesos minutė, iki metų galo jų prisirinks keletas. Mums nesvarbu, kiek jų bus – smagu tai, kad gamtos metų ratas sukasi, kad neša mus žiemos vidurio ir pavasario link.



Rašė ir fotografavo Selemonas Paltanavičius



Prenumeruok
Užsiprenumeruok – ir „Bitutė“ atskris tiesiai į tavo namus!
Prenumeratą  įsigyti galite išties paprastai – internetu arba nuėję į bet kurį Lietuvos pašto skyrių. O subūrusiems prenumeratorių komandą, dar pritaikysime ir nuolaidą!

Plačiau
Kontaktai

VšĮ Bitutės žurnalas"
Adresas: Pilies g. 8
LT-01123 Vilnius

Redakcija
Viršupio g. 5
LT-01215 Vilnius
Mob. tel. 8 615 37708
El. p. redakcija@bitute.lt

Naujienos
informacija ruošiama
Mūsų draugai
Naudinga

Kaip prenumeruoti?