Skruzdėlytės Greitutės naujienos

  • Titulinis
  • Skruzdėlytės Greitutės naujienos

Link pasaulio, kuriame nėra karo...

Kaip jūs manote, vaikai, kodėl vis dar pasirodo naujų knygų apie Antrąjį pasaulinį karą, nors jų autoriai apie jį žino tik iš istorijos ar iš savo tėvų ar senelių pasakojimų. Ar įmanoma įtikinamai papasakoti apie tai, kas buvo, nors pats nesi to matęs? Kurti pasakų pasaulius būtų kur kas paprasčiau... Vis dėlto atsiranda rašytojų, kurie šį iššūkį priima, o mums lieka tik stebėtis, ką anuo metu teko išgyventi vaikams.

Taip ant mano stalo atsidūrė dvi panašios knygos – ne tik todėl, kad jos yra apie Antrojo pasaulinio karo įvykius, bet ir todėl, kad abiejose veiksmas vyksta Danijoje, Kopenhagoje, apie 1942‒1943 metus.

Pirmoji knyga – rašytojos Sandi Toksvig „Hitlerio kanarėlė“ – mane pirmiausia sudomino būtent dėl pavadinimo. „Argi Hitleris turėjo kanarėlę?“ ‒ nustebusi pagalvojau. Galbūt jis, taip nekęsdamas žmonių, mylėjo gyvūnus? O gal jam patiko, kad kanarėles galima laikyti narveliuose ir jos vis tiek gražiai gieda? Maniau, kad knygoje rasiu pasakojimą apie tikrą paukštelį, gal net pasaką, kaip kanarėlė atsisako giedoti ją turėjusiam Hitleriui ir kokiu nors būdu ištrūksta į laisvę. Tačiau paaiškėjo, kad apysaka ‒ realistinė, paremta rašytojos tėčio pasakojimais apie jų šeimos gyvenimą per karą. Ji tikrai patiks tiems, kurie domisi istorija.



Danija pasidavė Vokietijai 1940 metais. Priežastis paprasta ‒ ši šalis buvo maža ir neturėjo didelės armijos. Taigi Danijos karalius Kristianas kapituliavo. Jei žmonės būtų mėginę kovoti su gausiomis vokiečių pajėgomis, jie būtų tiesiog žuvę. Tačiau ne visi tai supranta. Orlandas, vyresnysis pagrindinio Sandi Toksvig veikėjo Bamsės brolis, pasipiktinęs sušunka:

Žinai, kaip mus vadina britai? Hitlerio kanarėle! Girdėjau per radiją, per BBC! Sako, kad jis laiko mus narve, o mes tik tupim ir giedam tokias melodijas, kokių jis nori. (49 p.)

Taigi, kaip jau supratote, kanarėlė čia ‒ Danija. Nėra lengva susitaikyti su mintimi, kad pasidavei. Ypač kad pasidavei be kovos... Tarytum žmonės savo noru būtų nusprendę paklusti stipresnei šaliai. Juk ar ne taip nutiko ir Lietuvai, kai Sovietų Sąjunga mus okupavo? Juk buvo (ir iki šiol atsiranda!) tvirtinančių, kad atsisakyti laisvės ‒ mūsų pačių sprendimas. Ne. Skaitydami „Hitlerio kanarėlę“, suprasite, kad paprasti žmonės darė viską, kad kuo greičiau išsivaduotų. Ir vaikai padėjo neką mažiau.

Knygoje pasakojama apie dvylikmetį Bamsę. Jo šeima nepaprasta: mama ‒ aktorė, tėtis ‒ dailininkas, teatro dekoracijų piešėjas. Bamsė teatrą tiesiog dievina. Čia pasitaiko visokių nuotykių. Ir gyvenimas anaiptol neatrodo nuobodus. Ypač kai mama ‒ teatro žvaigždė.

Pavyzdžiui, tėvų susirinkimai mokykloje kartais virsdavo tikru košmaru. Manydama, jog man sekasi gerai, ji atvykdavo apsirengusi aukso šilku ir blizgučiais, siekdama patraukti dėmesį į save, talentingo berniuko mamą. Jei man nesisekdavo, ateidavo skarmaluota, senais batais, lyg vargšė elgetaujanti moteris, neturinti pinigų nupirkti savo vaikui net pieštuko. Kas galėtų ją kaltinti, kad jis ne pats geriausias klasėje? (p. 17)



Jau kikenate į saują? Aš irgi. Taigi tai ‒ visai linksma knyga. Karui prasidėjus, Bamsė netgi viliasi, kad vokiečiams užėmus mokyklas ir įkūrus jose kareivines nereikės eiti į pamokas. Tačiau darosi vis baisiau ir baisiau. Bamsės draugas Antonas ‒ žydas, tad jam gresia rimtas pavojus. Vis dėlto drąsesnio berniuko nesu mačiusi. Jis nepraranda ūpo ir tvirtina, kad viskas bus gerai. Netgi jei iš karto sunku suprasti, kas draugas, o kas ‒ priešas. Vyresnįjį Bamsės brolį Orlandą išduoda kažkas iš saviškių. Bamsė įsibaiminęs. Čia vaikai atvirai kalba apie savo baimes. Prisipažinti, kad baisu, nėra nieko gėdinga. Netgi bijodamas gali atlikti žygdarbius ir išgelbėti kam nors gyvybę. Dar man šioje knygoje labai patinka Bamsės tėtis ‒ jis išmintingas, kantriai aiškina berniukui, kodėl kartais pasaulyje nutinka ir blogų dalykų:

Bamse, pasaulis bijo visų, kas yra kitokie. Tai gali būti žydai, čigonai, raganos ar dar kas nors, ko žmonės nesupranta. Privalai ginti kiekvieno teisę būti savimi ‒ kitaip vieną dieną gali paaiškėti, kad tave išskyrė iš kitų, nes atrodai kitoks, ir tada nebus kam apginti tavęs. (182 p.)   

Taigi Bamsė mokosi būti atsakingas. Jis padeda žydams, dalyvauja organizuojant jų pabėgimą... Knygoje visko tiek daug, kad net nesupasakosi! Na taip, sakysite, Bamsė ‒ berniukas, o ką per karą veikė mergaitės? Ogi tą patį! Netikite? Tuomet paskaitykite danų autorės Loisės Laury knygą „Suskaičiuotos žvaigždės“. Apie dešimtmetę mergaitę Anemariją, kuri taip pat turėjo draugę žydaitę ir nemažai prisidėjo padedant žydams pabėgti.

Knygos autorė šią istoriją parašė pagal savo draugės Anos Lizės Plat pasakojimus. Vaikystę ji praleido vokiečių okupuotoje Kopenhagoje. 1943 metais, per žydų Naujuosius metus, vokiečiai pradėjo juos gaudyti ir žudyti arba vežti į koncentracijos stovyklas, kuriose anksčiau ar vėliau būtų laukusi mirtis. Tie, kurie spėjo, pasislėpė danų šeimose. Danai, patys rizikuodami savo ir artimųjų gyvybėmis, juos priglaudė ir maitino, paskui sodino į laivus ir padėjo persikelti į Švediją, kurioje pavojus jau nebegrėsė ‒ ji turėjo neutralitetą. Į Švediją buvo perplukdyti beveik visi Danijos žydai ‒ gal septyni tūkstančiai žmonių, įsivaizduojate? Kaip prie to prisidėjo knygos veikėja Anemarija? Atrodo, beveik niekuo ‒ tik palydėjo savo draugę žydaitę Eleną pas dėdę, kuris perplukdydavo žydus į Švediją. O paskui, kai mama susižeidė kulkšnį, gavo kitą užduotį ‒ skubiai nugabenti iki laivo pintinę, kurioje buvo kai kas, be ko žmonės nebūtų galėję saugiai išplaukti. Ne, ne pasai. Ir ne ginklas. Ir net ne žemėlapis. Anemarija turėjo apsimesti, kad jos dėdė žvejys pamiršo savo pietus ‒ duoną, sūrį ir obuolius, uždengtus nosinaite. Paslaptis paaiškėja tik knygos pabaigoje...

Anemarija pagalvojo apie Rozenus, pasislėpusius po „Ingeborgos“ deniu.

 ‒ Turbūt jiems buvo labai sunku tiek laiko tūnoti slėptuvėje, ‒ sumurmėjo ji.

 ‒ Ar ten tamsu? ‒ Tamsu, šalta ir labai ankšta. O ponia Rozen susirgo jūrlige, nors mes plaukėme neilgai, ‒ juk žinai, atstumas nedidelis. Bet jie drąsūs žmonės. Ir visa tai buvo nebesvarbu, kai jie išlipo į krantą. (132 p.)

Skaitant tokias knygas kaip „Suskaičiuotos žvaigždės“ ar „Hitlerio kanarėlė“ atrodo, kad viskas nutiko ne prieš daugybę metų, o vakar. Ir žinote, ką pagalvojau? Tie, kurie per karą patys buvo vaikai, niekados nenorės, kad karas pasikartotų. Todėl ir rašomos tokios knygos ‒ jose saugoma mūsų senelių atmintis. Be to, vis dar yra šalių, kuriose vyksta karas. Ten taip pat gyvena žmonės, kurie turi bėgti į saugesnes šalis. Ir ‒ žmonės, kurie jiems padeda tas saugesnes šalis pasiekti. Tarp jų yra vaikų, kurie išsigelbės ir užaugę pasakos laimingas istorijas. Kai kurios taps knygomis. Ir turbūt jas skaitys jau jūsų vaikai. Kol galų gale visi išmoks gyventi taip, kad pasaulyje niekur nebus karo. Juk galime apie tai pasvajoti?..


Jūsų Skruzdėlytė Greitutė


Sandi Toksvig „Hitlerio kanarėlė“ :) :) :) :) :)
Lois Lowry „Suskaičiuotos žvaigždės“ :) :) :) :) :)


Prenumeruok
Užsiprenumeruok – ir „Bitutė“ atskris tiesiai į tavo namus!
Prenumeratą  įsigyti galite išties paprastai – internetu arba nuėję į bet kurį Lietuvos pašto skyrių. O subūrusiems prenumeratorių komandą, dar pritaikysime ir nuolaidą!

Plačiau
Kontaktai

VšĮ Bitutės žurnalas"
Adresas: Pilies g. 8
LT-01123 Vilnius

Redakcija
Viršupio g. 5
LT-01215 Vilnius
Mob. tel. 8 615 37708
El. p. redakcija@bitute.lt

Naujienos
informacija ruošiama
Mūsų draugai
Naudinga

Kaip prenumeruoti?