Skaitymai

Kruopynėlės, kuri norėjo užaugti, istorijos

Kartą gyveno vabalytė, vardu Kruopynėlė. Ji buvo labai labai mažučiukė, mažesnė net už mažiausią vabaliuką. Ką ir kalbėti apie tokius vabalus kaip žvilgvabaliai, sukučiai ar kokie nors irklažygiai... Juos sutikusi ji tik atsidusdavo, mat labai norėjo užaugti.
Be to, vabalytė nuo kitų padorių vabalų skyrėsi dar ir tuo, kad buvo baltut baltutėlė, tarsi jūros puta ant pasišiaušusios bangos. Dėl to kiekvienas Pievos gyventojas iš toli ją pamatydavo ir, išdidžiai linktelėjęs galva, skubėdavo nusukti į šalį.
Kartais, žvelgdama į dangumi vėjo genamus lietaus debesis ir drebėdama nuo vėsos, kuria alsuodavo drėgna žemė, ji užsisvajodavo ir įsivaizduodavo nuostabiausias istorijas, kuriose ji būdavo didelė juoda vabalė, striuoksinti nuo vieno rasakilos lapo ant kito taip, kad net vandens lašeliai strykteli į orą nuo jos jėgos ir svorio.
Kartą Kruopynėlė ropojo rasakilos koteliu. Susikaupusi ir nesidairydama į šalis, nes labai skubėjo atsigerti. Žinote juk, kad rasakilos lapo taurelėje vanduo gyvas, tyras ir skanus.
Taigi, Kruopynėlė bėgo nė ūso nepakeldama, tik staiga ją išgąsdino šmėstelėjęs šešėlis. Ji kilstelėjo akis ir išvydo gražiausią Bronzinuką, spinduliuojantį žaliai violetine spalva prieš saulę. Jis tingiai lingavo ant ožiažolės žiedyno, palinkusio virš rasakilos taurės, paskui stryktelėjo arčiau ir įmerkęs straubliuką įniko gerti vandens, kuris ir Kruopynėlę atviliojo čionai.
– Taigi, atata... – burbtelėjo Bronzinukas net pasičepsėdamas.
– Oi, – įsiterpė Kruopynėlė, – ar galėtum ir man lašelį palikti?
– Ką? – apsidairė Bronzinukas, sriubtelėjęs paskutinį lašelį. – Ana ten yra dar vienas, – mostelėjo jis kaži kur į tolybes grakščiu sparnu.
– Kur? – pasiteiravo Kruopynėlė.
– Ana ten, negi nematai?
– Kur? – labai stengdamasi pamatyti bent kiek toliau negu rasakilos lapas paklausė Kruopynėlė. – Kaip ten nueiti?
– Nueiti? – pakartojo Bronzinukas sutrikęs. – Nori pasakyt, nukeliauti kojomis ar nuskristi?
– Nueiti kojomis, – susigūžė Kruopynėlė, kuri kaip gyva nebuvo skraidžiusi.
– Kaip nueiti, nežinau, – išdidžiai per antšarviu pridengtą petį mestelėjo Bronzinukas ir birbtelėjęs tarsi motociklas pakilo į orą.
– Viso gero, – pratarė Kruopynėlė, mikliai dėliodama kojeles kito žiedo link.
Kruopynėlė turėjo daug darbo, mat rytą pražydo Gyslotis. Vos pajutusi jo saldų kvapą, užbėgo aukštyn tvirtu žiedynkočiu, pakalbino kiekvieną gysločio žiedelį ir tarsi kokia paštininkė visą dieną nešiojo vienų žiedų siuntinėlius kitiems žiedams. Žiedai, gavę dovanų, droviai raudo ir buvo dar saldesni.
– Ech, – tepratarė Kruopynėlė, išsitiesusi po gysločio lapu. 
Tą vakarą buvo labai drėgna. Kažkas baltas sunkėsi iš žemės ir užpildė visą Pievą taip tirštai, kad nebuvo matyti net artimiausio Gysločio žiedo.
Kitą rytą, saulutei šoktelėjus aukštai į dangų, Gyslotis palenkė į kviečio varpą panašų žiedyną ir žvilgtelėjo po lapu. Ten gulėjo Kruopynėlė, baltesnė negu įprastai.
– Kas nutiko? – paklausė Gyslotis.
– Nežinau, – atsakė tyliai Kruopynėlė, – kodėl klausi?
– Na, tu labai išbalusi. Tarsi būtum ano kreidinio akmenėlio pusseserė.
– Tikriausiai vakarykštė balta košė susigėrė į mane, – dar tyliau sudejavo Kruopynėlė ir liko šnerkšdama tysoti po lapu.
Gyslotis atsitiesė ir susimąstė. Taip tiesus tiesutėlis rymojo ilgai, kol pakilusi saulė ėmė švelniai glostyti viršutinius taurėlapius, kurie tvirtai tarsi surakinę gniaužė žiedelius. Spindulių kutenami, taurėlapiai neištvėrė, suvirpo ir pro juos kvatodamiesi stryktelėjo rusvi žiedlapėliai.
Susirūpinęs Gyslotis dar kartą pasilenkė prie Kruopynėlės. Šioji gulėjo ant subliuškusio pilvelio ir sunkiai šnopavo.
– Dar labiau pabalai, – sunerimo Gyslotis.
Kruopynėlė nieko neatsakė, tik krioktelėjo tarsi būtų senas Elniaragis amžinai užgulta nosim.
– Aha, – dar labiau susimąstė Gyslotis, klausydamasis ką tik sužydusių savo jaunėlių žiedų dainos. – Mat kaip jums, šiltakojams, būna.
O aukštai mažieji žiedeliai šaukė:
– Nėle, Nėle!!! Kruopynėle!
Gyslotis gyslų išraižytu lapu kilstelėjo rasos lašą link saulutės ir ėmė jį šildyti. Netrukus tarsi galvą palenkė žiedyną ir į raibuliuojantį lašą subėrė du žiedlapėlius, keturias saldžias geltonas dulkes, pamirkė lipnią žiedo galvelę ir ištiesė lašą Kruopynėlei:
– Ar gali prasižioti? – geraširdiškai paklausė Gyslotis ir kaptelėjo lašą tiesiai vabalytei į burną.
Netrukus Kruopynėlė sodriai kostelėjo, paraudo ir mikliai pašoko ant kojelių. Iš pat žiedyno viršūnės jai mojavo jaunėliai žiedai, garsiai dainuodami ir kvatodami:
– Nėle, Nėle!!! Kruopynėle!
– Aha, – tarė Kruopynėlė gaiviu balsu įkvėpdama, kad net krūtinšarvis subraškėjo. – Aha, kaipgi aš jus taip visai pamiršau, – ir meiliai pažvelgusi į šėliojančius žiedus nuskubėjo žiedkočiu aukštyn.




Rima Malickaitė

 
Piešiniai Gintautės Giedrimaitės
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 

Prenumeruok
Užsiprenumeruok – ir „Bitutė“ atskris tiesiai į tavo namus!
Prenumeratą  įsigyti galite išties paprastai – internetu arba nuėję į bet kurį Lietuvos pašto skyrių. O subūrusiems prenumeratorių komandą, dar pritaikysime ir nuolaidą!

Plačiau
Kontaktai

VšĮ Bitutės žurnalas"
Adresas: Pilies g. 8
LT-01123 Vilnius

Redakcija
Viršupio g. 5
LT-01215 Vilnius
Mob. tel. 8 615 37708
El. p. redakcija@bitute.lt

Naujienos
informacija ruošiama
Mūsų draugai
Naudinga

Kaip prenumeruoti?